Kinas

Sekmadienį per Seimo televiziją žiūrėdamas spalio 3-iosios posėdžio įrašą ir klausydamas naujai išrinktos Seimo pirmininkės prisistatymo kalbos svarsčiau, su kuo asocijuojasi tos kalbos leksika ir logika – su moteriškais meilės romanais, spalvotais žurnalais ar su kasdien minios žiūrimais serialais? O gal noras papasakoti apie tai, kas slypi viduje ir ko nebe pirmus metus negali pamatyti Seimo posėdžių salėje kasdien sutinkami kolegos, ir yra svarbiausia, ką galėjo pasakyti staiga didžiulę galią įgijusi moteris? Gal ji norėjo pabrėžti, kad nežada atsisakyti savo moteriškos prigimties, tik nemokėjo to suformuluoti ir kalbėjo taip, tarsi būtų Lotynų Amerikos telenovelės ar naivaus Holivudo filmo herojė?

Spalio 17–24 d. vyksiantis Lotynų Amerikos kino festivalis „In Latino“ šiemet rengiamas „Kino pavasariui“ bendradarbiaujant su Meksikos ambasada Švedijoje. Tad visa festivalio programa bus skirta šios šalies kinui. Programą sudarys paskutiniais metais sukurti filmai ir Luiso Buñuelio meksikietiškojo kūrybos laikotarpio restrospektyva, į kurią atrinkti trys filmai: „Laiptai į dangų“ („Subida al cielo“, 1952), „Iliuzija keliauja tramvajumi“ („La ilusión viaja en tranvía“, 1954), „Nazarinas“ („Nazarín“, 1959).

Kirai Muratovai kitąmet sukaks aštuoniasdešimt, bet šių dienų kine ji išlieka viena nuosekliausių eksperimentatorių. Muratova griauna išankstinius įsivaizdavimus, koks turi būti „meniškas“, kitaip tariant, „arthauzinis“ kinas, ir siekia atskleisti jo prigimtį, tarsi sekdama Jeano Epsteino žodžiais: „Nežinome viso to, ko nežinome apie kiną.“ Vis dažniau užsidėdama provokatorės ar klouno kaukę, režisierė nuosekliai tyrinėja žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, vyro ir moters santykius tarp vis sąlygiškesnių gėrio ir blogio sąvokų. Kūrybos pradžioje kūrusi pustonių prisodrintas psichologines dramas („Trumpi susitikimai“, 1967, „Ilgos palydos“, 1971), po žmogiškumo degradaciją diagnozavusio „Asteninio sindromo“ (1989) ji atsisakė tradicinės filmo struktūros, naracijos, personažų. Naujausias jos filmas „Amžinas sugrįžimas“ („Večnoje vozvraščenije“, Ukraina, 2012) – geriausias Muratovos metodo įrodymas. Ironiškas pavadinimas, neišvengiamai sukeliantis asociacijas su Friedrichu Nietzsche („Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas be paliovos – ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele“), kartu „išduoda“ filmo esmę – tai filosofinis farsas.

Spalio 10-ąją prasideda didžiausias Baltijos šalyse tarptautinis trumpo metražo filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“. Jo konkursui buvo pateikta per 2000 filmų, bet konkursinės programos sudarytojai atrinko vidutiniškai tik po tris iš šimto. Aštuntą kartą vyksiančio festivalio konkursinėse programose bus parodyti 69 filmai iš 31 šalies ir 5 žemynų. Lyderiais galima vadinti prancūzus – bus parodyta net vienuolika filmų. „Kūrėjų aktyvumas pranoko mūsų lūkesčius – gavome rekordinį darbų skaičių. Atrinkome tik pačius geriausius, kurie privers šypsotis, iškels klausimų diskusijoms ar sužadins įvairias emocijas. Programos sudarytojai ilgai ginčijosi, diskutavo, bet nė dėl vieno filmo nesileido į kompromisus, neapsiribojo geografija ar žanrais. Atrinkome tik tuos filmus, kurie leis plėsti kino suvokimą, jo galimybių ribas ir pažinti naujų šalių kiną“, – sako Rimantė Daugėlaitė, „Vilniaus kino šortų“ direktorė.

Lietuvoje pradėtas rodyti šiemet Tarptautinį Venecijos kino festivalį atidaręs meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono filmas „Gravitacija“ („Gravity“, JAV, D. Britanija, 2013). Filmų „Ir tavo mamą taip pat“, „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ kūrėjas į kiną sugrįžo po septynerių metų pertraukos. Savaitraštis „Time“ naują jo filmą pavadino ateities kinu, Jamesas Cameronas prisipažino buvęs sukrėstas.

„Gravitacijos“ siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti savo seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, sužinos filmo žiūrovai. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentą.

Peterburgo animacijos studija „Da“ kartu su „Lenfilmu“ sukūrė animacinį filmą apie Daniilo Charmso gyvenimą. Filmas „Už lango. Pasakojimai apie Charmso gyvenimą“ („Za oknom. Rasskazy iz žizni Charmsa“) paremtas rašytojo dienoraščiais ir laiškais. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius – Michailas Safronovas, dailininkė – Marija Jakušina, įgarsino aktorius Sergejus Dreidenas. Premjera Peterburge – jau šią savaitę.

 

1911 m. trumpametražis filmas „Jų pirmas kivirčas“ („Their First Misunderstanding“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Mary Pickford, buvo laikomas prarastu. 2006 m. stalius Peteris Massie’s jį aptiko senoje daržinėje ir vos neišmetė sulipusios juostos į šiukšlių dėžę. Tai – vienintelė filmo kopija. Jos restauravimą finansavo JAV kongreso biblioteka, spalį „Jų pirmas kivirčas“ bus pristatytas žiūrovams.

 

„Jų pirmas kivirčas“ – pirmasis filmas, kurio afišose buvo parašytas aštuoniolikmetės Mary Pickford vardas. Netrukus ji tapo „Amerikos numylėtine“ ir pačia populiariausia dar tik besikuriančios žvaigždžių sistemos žvaigžde. Šiame filme ji vaidino su vyru besipykstančią žmoną.

 

Per savo karjerą Mary Picford (1892–1979) nusifilmavo per 200 filmų, tapo viena studijos „United Artists“ steigėjų ir geriausiai apmokama Holivudo žvaigždžių. 1916 m. jos kontrakte buvo parašyta, kad aktorė gaus 10 tūkstančių dolerių kiekvieną savaitę, 300 tūkstančių premiją už kiekvieną filmą ir 40 tūkstančių dolerių už kiekvieną perskaitytą scenarijų. 150 tūkstančių dolerių kasmet bus mokama jaunos aktorės motinai „už jos gerą valią.“ Pickford buvo dukart apdovanota „Oskaru“: 1930 metais už geriausią moters vaidmenį ir 1979-aisiais už indėlį į kino meną.

...2008-ųjų rugsėjis. Pasaulinė ekonominė krizė jau prasidėjo, bet JAV dar nenujaučia, kokia katastrofa priartėjo, o grupės finansininkų Volstryte laukia kelios siaubingos dienos. Taip trumpai galima būtų papasakoti J.C. Chandoro filmo „Rizikos riba“ (BTV, 9 d. 21.30) siužetą. Neapsiriksite paskyrę jam trečiadienio vakarą. Tai – pirmasis vaidybinis filmas apie krizę, iš kurios pasaulis vis dar bando išbristi. Ir kartu pats tikriausias trileris, kuris dar ir paaiškina ne vieną globalios ekonomikos paradoksą. Taigi nauda akivaizdi, net jei negalite pasigirti milijonu savo sąskaitoje.

 

Vieno didžiausių investicinių bankų bendradarbis, pasitelkęs naują rinkos analizės programą, gauna stulbinamą prognozę: akcijos kris, rinka žlugs, bankas (beje, filmo interjerai specialiai primena „Leman Brothers“) praras viską. Kitą dieną jis atleidžiamas iš darbo. Duomenis vyras perduoda buvusiam padėjėjui. Vakare visiems banke jau aišku, kad žlugimo išvengti neįmanoma. Dabar jiems iškilo pasirinkimo problema – skubiai pardavinėti akcijas ir milijonus akcininkų paversti beturčiais, ar bandyti gelbėtis. Sprendimą, nuo kurio priklausys ir pačių sprendėjų ateitis, reikia priimti per vieną naktį.

 

Taip pamažu pagrindine filmo tema tampa moralinės kiekvieno personažo dilemos, juolab kad jiems aišku: tas, kuris pirmas sukels krizę ir įkiš nieko nebevertą produktą pirkėjams, išloš milijonus. Banko prezidentui, žinoma, pirmiausia rūpi gelbėti savo kailį. Tačiau „Rizikos riboje“ nebus patenkintų personažų. Vienas pardavė idealus, kad sumokėtų namo kreditą, kitas prarado meilę, nes labiau troško sėkmės. Režisierius vis baksnoja: už darboholizmą mokama vienatve, nepasitikėjimu, neuroze. Todėl, manau, pagrindinius vaidmenis filme kūrę Kevinas Spacey, Jeremy Ironsas, Demi Moore ir Paulas Bettany buvo patenkinti – jų personažai sudėtingi ir net nenuspėjami. Tačiau J.C. Chandoras siekė daugiau – jis nori parodyti, kad finansininkams koją pakišo jų pačių įsitikinimai, aukšto statuso siekis. Tad ekonomikos žlugimas turi moralinį lygmenį – „Rizikos riboje“ tai amerikietiškos svajonės žlugimas.

 

Debiutantas J.C. Chandoras – ne tik kino režisierius, bet ir nekilnojamojo turto verslininkas, „Rizikos riba“ gali nustebinti menkiausių detalių autentiškumu. Todėl jis taip įtikinamai kuria naują kino niekšą – bankininką. Jis atitinka milijonų nuo krizės nukentėjusių žmonių įsivaizdavimus apie priešą. Kadaise tuo priešu amerikiečiams buvo sovietų agentas arba žiaurus mafiozas. Dabar atėjo arabų teroristų ir bankininkų laikai. Tai, kas dabar vyksta bankuose, lemia milijonų žmonių likimus. Kai 1987 m. Oliveris Stone’as filme „Volstrytas“ analizavo biržos lošėjus, kovojančius už didžiulius pinigus, dauguma žiūrovų filmą suprato kaip tiesiog įžvalgų uždaros bendruomenės portretą. Dabar tie finansininkai ir jų rizikingos operacijos suvokiami jau kitaip. Neatsitiktinai tokia simboliška yra viena „Rizikos ribos“ scena, kurioje Spacey personažas laidoja savo kieme mylimą šunį. Net susimąsčiau, ką jis laidoja: savo žmogiškumą ar kapitalizmą?

Reklaminės kampanijos Romui Zabarauskui galima tik pavydėti. Joks lietuviškas filmas paskutiniais metais nesulaukė tokio populiariosios spaudos dėmesio ir tiek grafomaniškų atsiliepimų. Internete jų begalės, bet tik retą gali perskaityti bent iki vidurio. Grafomanija yra grafomanija. Galima tik pajuokauti, kad filmas surado savo žiūrovą. Akivaizdu, kad „Streikas“ („We Will Riot“, Lietuva, 2013) skirtas jauniems žmonėms, ieškantiems savęs, nepatenkintiems tuo, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau kalbėti apie filmą dar anksti, nes „Streikas“ (nepaisant tokių pat grafomaniškų autoriaus pastangų prilygti genialiam Sergejaus Eizenšteino debiutui „Streikas“, pavyzdžiui, filmą persmelkiančio klastos motyvo) yra tik plakatas. Režisierius tenkinasi paviršiumi, o ne eina gilyn, piktinasi, o ne teigia, agituoja, o ne analizuoja, yra rėksmingas ir naivus. Plakatiškumas buvo būdingas ir Zabarausko debiutui – trumpametražei „Porno melodramai“.

 

Nors pirmieji „Streiko“ kadrai (operatorius Ville Piippo) nuteikia optimistiškai – spalvingas Niujorko „tūsas“, muzikos ritmui paklūstantis montažas, įsimenantys personažai, iš kurių iškart išsiskiria Ebeneezero Nii Sowaho suvaidintas Lukas. Jis didžėjus ir švenčia gimtadienį.

 

Tačiau netrukus įvyksiantis susitikimas su tėvais – juodaode motina ir albinosą primenančiu tėvu – bei pirmasis filmo konfliktas pradeda sklaidyti iliuziją, kad Zabarauskas kuria šiuolaikišką kiną. Lukas nesutaria su tėvu, kuris nori, kad sūnus sektų jo pėdomis ir taptų pavyzdingu verslininku. Pakeliui jis išsiaiškina, kad Vilniuje gyvena tėvo mama, kurią jis laikė mirusia. Konfliktas, manau, banalus, bet Lukas kažkodėl nusprendžia iškart sėsti į lėktuvą ir skristi į Lietuvą pas niekad nematytą senelę, apie kurią žino tik tiek, kad ji rasistė.

 

Pirmas susitikimas neapsieina be ašarų, nors režisierius aiškiai signalizuoja, kad čia kažkas ne taip: Olitos Dautartaitės suvaidinta senelė kadaise nuo KGB pabėgo į JAV, bet grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Ji tikra patriotė. Tai išduoda ir išorė (baltas megztas kostiumėlis, žili plaukai ir masyvūs gintaro papuošalai), ir žodžiai („Už Lietuvą!“), ir armonikos garsai.

 

Kitą rytą senelė veža anūkėlį pas Vilniaus merą (Sakalas Uždavinys), šis jam patiki steigti muzikos klubą apleistame Vilniaus kvartale. Netrukus Lukas sutinka gražią merginą Martą (Beata Tiškevič turi tikros kino charizmos, bet Zabarauskas ją nuolat bando sunaikinti įsprausdamas į jos lūpas neįtikėtinai bukus ar ašaringus žodžius, pavyzdžiui, apie emigravusius draugus, kurie ją paliko vieną Vilniuje) ir ją pamilsta, įsteigia klubą, šis klesti tol, kol nepaaiškėja korumpuoto mero klasta. Pasirodo, klubas jam reikalingas tik tam, kad pritrauktų žmones į apleistą kvartalą, kur bus statomi nauji butai. Lukas atliko savo darbą. Rasistei senelei už tai, kad ji parviliojo Luką iš Niujorko, pažadėtas lietuvių patriotų muziejus.

Naujasis „Kinas“, kurio viršelį papuošė kadras iš Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“, nuteikia nostalgiškai. Pastarojo filmo herojus – rašytojas ir žurnalistas – klaidžioja po Romą, o režisierius nuolat prisimena kitą kino klajūną Federico Fellini ir jo amžinajame mieste kurtus filmus.

 

„Didis grožis“ jau pasirodė mūsų ekranuose, tad visai laiku bus ir žurnale spausdinama Auksės Kancerevičiūtės recenzija. Mėgstu skaityti recenzijas jau pažiūrėjęs filmą. Tada galiu mintyse diskutuoti su jų autoriais. Manau, kad ir jūs, mieli skaitytojai, turėsite apie ką padiskutuoti su Agne Mackevičiūte, kuri rašo apie Woody Alleno „Džesminą“ ar su Boriso Viano gerbėja Ieva Toleikyte, kuri recenzuoja jo „Dienų putos“ ekranizaciją – Michelio Gondry „Gėlėtus sapnus“, ar su Rūta Birštonaite, kuri dalijasi Roberto Mullano „Laiškų Sofijai“ sukeltais įspūdžiais. Esu linkęs pritarti šiai kritikei, tvirtinančiai: „Tačiau apskritai paėmus Mullano filmas mane nuteikė pozityviai. Juk nuo šiol visiems, apniktiems savigraužos dėl atseit nevykusios mūsų nacionalinės kinematografijos, „Laiškus Sofijai“ bus galima pateikti kaip iškalbingą pavyzdį: pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai.“

 

Lietuviai vis daugiau keliauja. Tai patvirtina ir naujas „Kinas“. Marija Stonytė nuskrido į Mumbajų, padirbėjo asistente pas vietos garsenybę režisierių Karaną Joharą. Jos pasakojimas apie Bolivude praleistą mėnesį kupinas įdomių detalių, sąmojingų pastebėjimų ir informacijos, kuri dažniausiai lieka „už kadro“. Manau, įspūdžiai sudomins net tuos, kurie nežiūri indų filmų (pats sugebu ištverti daugiausiai pusę valandos). Marija Kavtaradzė dirbo Varšuvoje. Kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi parašytas jos scenarijus praėjo griežtą atranką ir buvo priimtas tobulinti Andrzejaus Wajdos kino mokykloje. Perskaitę straipsnį sužinosite, kas vyksta kūrybinėse dirbtuvėse „Ekran“, kaip kino meistrai dirba su jaunais autoriais. Goda Jurevičiūtė rašo apie kitą seminarą. Jis tradiciškai „Meno avilio“ buvo surengtas Žeimių dvare ir skirtas garso kine klausimams.

Naujausią savo filmą „Tėvas ir sūnus“ savaitgalį pasibaigusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatė lenkų režisierius Pawełas Łozińskis. Po filmo įvyko pokalbis su žiūrovais, jo fragmentus pateikiame „7 md“ skaitytojams.

 

Mintis sukurti tokį filmą kilo senokai, 2009-aisias. Nuėjau pas tėvą ir pasakiau: „Tėti, norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie tave.“ Jis atsakė: „Ne. Nesutinku.“ Bet praėjo savaitė ir jis pakeitė nuomonę: „Gal ir sutiksiu, bet su sąlyga, kad filmuosimės abu. Tai bus dviejų režisierių filmas apie du personažus.“ Man toks sumanymas patiko, nes dažniausiai filmuose yra režisierius ir personažas, ir personažas neturi jokios įtakos režisieriui. O čia galimybės būtų lygios. Sutarėme, kad kalbėsimės be jokių tabu, o vėliau montažinėje nuspręsime, kas į filmą pateks, o kas – ne. Ir būsime lygiaverčiai filmo herojai. Pradėjome filmuoti. Iš pradžių Varšuvoje susėdome, ėmėme kalbėtis. Emociškai tie pokalbiai buvo įdomūs, tačiau nuobodūs vizualiai. Todėl nusprendėme važiuoti į Paryžių. Tai įvyko praėjus dvejiems metams nuo sumanymo pradžios. Nufilmavome kelionę ir tada tėvas metus dvejojo. Galiausiai sutiko.

Man įdomu, kaip „Tėvą ir sūnų“ priėmė žiūrovai, nes esu per arti filmo, trūksta distancijos. Šio eksperimento esmė ta, kad kameras atsukome į save. Nežinau, ar filmas aiškus. Nenorėjau kurti filmo apie du režisierius. Norėjau, kad jis būtų universalus – apie tėvą ir sūnų, apie du žmones. Nežinau, ar man pavyko.

 

Istorijos pabaigą papasakosiu vėliau. Kai su tėvu susėdome montuoti bendro filmo, paaiškėjo, kad montuoti kartu sunku. Pavyzdžiui, jis sakydavo: „Ne, ne, šitą tikrai turi iškirpti.“ – „Kodėl? Tai puiki scena.“ – „Bet mano dantys bjauriai atrodo.“ – „Bet gal ne visi į dantis tau žiūrės? Žiūrės į akis ar tiesiog klausysis.“ Abiem buvo sunku žiūrėti į kitą kaip į personažą. Galiausiai tapo tiesiog nebeįmanoma dirbti. Kita vertus, mes įdomiai pykomės montažinėje. Net pagalvojau ten pastatyti kamerą. Filmas būtų toks: važiuoja tas automobiliukas keliu, staiga sustoja, ir keleiviai jau sėdi montažinėje, kalbasi, kaip scena turi atrodyti, vienas mano vienaip, kitas kitaip. Norėjau surizikuoti, bet tėvas kategoriškai atsisakė. Susitarėme, kad kartu su montuotoju pasiūlysime tėvui savo variantą, o jis pasakys pastabas. Parodėme, ką padarėme. Net pasirodė, kad pavyks susitarti, bet jis pradėjo derėtis: „Jei išmesi šitą sceną, leisiu palikti aną, nes šitos dėti niekaip negalima, be to, man nepatinka, ką čia pasakei, bet jeigu išmesi aną, leisiu palikti šitą.“ Supratau, kad šitaip nužudysime filmą. Kad tai bus mūsų požiūrių, skonių vidurkis, tarpinis produktas, o ne autorinis filmas. Tėvas pasakė, kad nori sukurti savo versiją. Jis paėmė mano versiją ir kai ką patrumpino, o kai ką pailgino. Todėl yra du filmai. Bet, manau, nebūtina matyti abi versijas, kad suprastum, apie ką kalbama. Tarptautiniame Krokuvos festivalyje ir Vroclavo festivalyje „Era – nauji horizontai“ rodėme abi versijas.