Joshua Oppenheimeris apie „Žudymo aktą“
Šį penktadienį „Skalvija“ pradeda rodyti vieną svarbiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, pelniusį daugiausia apdovanojimų per visą kino istoriją, – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ („Act of Killing“, 2012). Vienas filmo prodiuserių Werneris Herzogas yra sakęs, kad „Žudymo aktas“ – toks stiprus ir siaubą keliantis filmas, kad turės praeiti dešimtmečiai, kol pamatysime panašaus lygio kūrinį. Pateikiame pokalbių su režisieriumi, išspausdintų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ ir žurnale „Polityka“, fragmentus.
Festivalis „Panorama Europe“ pristatė rinktinę mūsų dokumentikos programą
„Dabar galimybių pamatyti filmus netrūksta, bet laiko juos žiūrėti labai trūksta“, – tarsi bandydamas pateisinti šiuolaikybės ritmą tarstelėjo daugiau nei du dešimtmečius Niujorke gyvenantis lietuvis Mindaugas. Šia paprasta mintimi baigėsi mano paskutinis susitikimas Niujorke. Tačiau viešnagė šiame mieste buvo tokia pat netikėta kaip ir jos priešistorė. LR ambasadai JAV tarpininkaujant, Niujorko kino festivalis „Panorama Europe“ susidomėjo „Meno avilio“ restauruotų lietuvių dokumentinių filmų programa „Kino inkliuzai“. Į pasiūlymą rodyti šią programą, žinoma, atsiliepėme. Taip pat ir į siūlymą važiuoti jos pristatyti. Tad kartu su kuruojama programa keliavau ir aš.
Nauji filmai – „Ji“
Po ilgokos pertraukos pasirodžiusį ketvirtąjį Spike’o Jonze’o filmą „Ji“ („Her“, JAV, 2013) galima vadinti autoriniu. Šįkart Jonze’as pats parašė scenarijų, už kurį, beje, gavo net „Oskarą“, norint, matyt, būtų galima filme įžvelgti ir autobiografinių motyvų. „Ji“ perkelia į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Žmonėms reikės tik sugalvoti, ko jie nori. Koks nors pesimistas sukurtų drastišką filmą apie atrofuotus geismus ir norus, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joaquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie ne tokie formalūs, kokius dabar rašome visi, bet literatūriški, sentimentalūs, poetiški, suteikiantys adresatui viltį, šilumą ir paguodą. Į laiškus Teodoras įdeda daug savęs. Jau tai rodo, kad Jonze’o ateitis neišsižada jausmų. Bet čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ir palaikyti ryšių, yra pernelyg priklausomi nuo paslaugiųjų kompiuterių. Kas trukdo šių atsisakyti, Jonze’as nesvarsto. Gal ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kompanija„British Pathé“ įkėlė į internetą 85 tūkstančius kino žurnalų bei dokumentinių filmų, sukurtų 1896–1976 metais. Vis norintys gali juos pasižiūrėti „YouTube“. Šis archyvas – tikras lobynas, jame didelės istorinės, pažintinės ir meninės vertės dokumentiniai kadrai, kuriuose užfiksuoti karalienės Viktorijos laidotuvės (1901), „Titaniko“ palydėtuvės (1912), dirižablio „Hindenburg“ katastrofa (1937), Marilyn Monroe mirtis (1962). Žiūrovai gali rinktis pagal temų sąrašus: „Įžymybės: aukso amžius“, „Muzika“, „Kronika iki 1910 metų“, „Neįprastos naujienos“.
Krėsle prie televizoriaus
Pirmadienį pažiūrėjęs Ritos Miliūtės laidą supratau, kad jau galime kalbėti apie homo lituanicus fenomeną. Laidoje dalyvavusios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadės savanoriškas pasidalijimas į kalbininkę ir valstybės pareigūnę atitiko šizofrenišką homo sovieticus susidvejinimą. Moteris, beje, jo net nesigėdijo ir rinkosi ne profesinį, o „valstybinį“ požiūrį. Tai man ir baisiausia, nes profesionalas, net ir užimdamas aukščiausius postus, turi likti profesionalas, o ne valdininkas.
Atsiimdamas „Oskarą“ už vaidmenį filme „Dalaso klubas“, Matthew McConaughey savo kalbą pradėjo žodžiais: „Pirmiausia dėkoju Dievui, nes jį garbinu. Jis suteikė man malonę – galimybes, kurios ne mano ir ne kitų, bet tik jo nuopelnas.“ Ceremonijos dalyviai liko nustebinti, bet ne todėl, kad išgarsėjęs vaidmenimis kvailose romantiškose komedijose aktorius staiga pelnė „Oskarą“. Niekam nekilo abejonių, kad sergančio AIDS herojaus vaidmuo, dėl kurio aktorius neatpažįstamai pasikeitė fiziškai, bus įvertintas „Oskaru“, nes visiškai atitinka Akademijos narių skonį. Nustebino tai, kad aktorius dėkojo ne režisieriui ir ne prodiuseriui, o būtent Dievui. Žinoma, jis dėkojo šeimai ir sau, bet tai jau nieko nestebino. Amerikiečių žiniasklaida netrukus pateikė duomenis, kad per paskutinius 30 metų „Oskarų“ ceremonijoje Dievas buvo prisimintas tik 14 kartų.
Pokalbis su suomių režisiere Ulrika Bengts
Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“
Balandžio 9–12 d. vyko dvidešimt pirmasis Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“. Organizatoriai pakvietė kaip žiuri narę kartu su vengrų režisieriumi Jánosu Szászu, kurio filmas „Storas sąsiuvinis“ pernai Karlovi Varuose buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, bei subtiliu humoru išsiskiriančio britų režisieriaus Beno Wheatley ilgamečiu prodiuseriu ir draugu Andy Starke’u. Beje, paskutinis Wheatley filmas „Laukas Anglijoje“ pernai Karlovi Varuose taip pat buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Užmetus akį į televizijų anonsus gali pasirodyti, kad lietuviai kalbasi tik apie seksą ir erotiką. Apie seksą televizijų pokalbių šou kalba anonimiškos vienišos moterys, garsios Seimo narės, nelabai žinomi šou verslo atstovai, trumpai tariant, įvairių mūsų visuomenės sluoksnių atstovai ir atstovės. Seniai nemačiau lietuviškos laidos, kur susėdę studijoje žmonės kalbėtųsi apie knygas, muziką, architektūrą ar panašiomis temomis. Tiesiog sėdėtų ir kalbėtųsi ne todėl, kad yra kultūros ministrai ar menininkai, vykdantys dar vieną viešųjų ryšių akciją, o todėl, kad apie tai kalbėti būtina, jei vis dar nori jaustis žmogumi. Todėl ne kartą, prasidėjus politinei, tarkime, Ritos Miliūtės pokalbių laidai, užplūsta nuojauta, kad netrukus vedėja paims į rankas rimbą ir pradės juo plakti už ilgo stalo susėdusius mazochistus, o šie aikčios iš malonumo. Šį pirmadienį, kai studijoje susirinko kandidatai į Lietuvos prezidentus, tokia mano fantazija atrodė visai reali. Kitą savaitę rinkimų kampanija prasidės oficialiai, tad susitikimų televizijoje tik padaugės. Manau, televizijų „galvoms“ nuoširdžiai gaila, kad iš jos iškrito Kristina Brazauskienė, kuri turi tiek daug minčių apie viską, kas įdomu lietuviams.