Pagal užsienio žiniasklaidą
Birželio 11–15 d. „Multikino“
Krėsle prie televizoriaus
1945-aisiais, išlaisvinus Aušvicą, netoli krematoriumo buvo rasti užkasti rankraščiai. Vieni išlikę geriau, kiti – beveik nebeįskaitomi. Jų autoriai buvo „Sonderkommando“ nariai – jauni stiprūs žydai, priversti dirbti krematoriume. Jie lydėdavo savo tėvynainius į dujų kameras, o paskui degindavo ten nužudytųjų palaikus. Rankraščiai iškart sukėlė šoką, jie išversti į daugelį kalbų, paskutiniais metais daug sužinota ir apie jų autorius. Tačiau, ko gero, niekas neprilygs dar gyvų liudininkų prisiminimams. Pirmadienį (9 d. 23.15) LRT parodys Pavelo Drazano dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2009), kuriame užfiksuoti Henryko Mandelbaumo liudijimai. Kažkada jis buvo Aušvico koncentracijos lagerio „Sonderkommando“ narys. Mandelbaumas vedžioja režisierių po muziejumi tapusį konclagerį, prisimena, kas ten vyko, bet kartu pasakoja ir savo istoriją. Tai – jo išpažintis. Mandelbaumui per stebuklą pavyko išlikti gyvam. Po karo jis liko Lenkijoje, nugyveno ilgą gyvenimą. Filmo pabaiga priverčia galvoti ne tik apie nacių nusikaltimus, bet ir apskritai apie gyvenimo prasmę. Nežinau, ar tokia buvo filmo autorių valia, bet iškart prisiminiau Voltaire’o Kandido žodžius apie tai, kad kiekvienas turi puoselėti savo sodą.
Wernerio Herzogo filmas apie Klausą Kinskį
Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).
Nathanielio Dorsky filmai ŠMC
Per pastaruosius keliolika metų amerikiečių eksperimentinio kino poeto Nathanielio Dorsky filmai sulaukė ne tik kino gerbėjų, bet ir didžiųjų pasaulio kino festivalių (retrospektyvos rodytos Niujorko, Roterdamo, Toronto ir daugelio kitų tarptautinių kino festivalių programose) bei įtakingiausių modernaus ir šiuolaikinio meno institucijų (Whitney šiuolaikinio meno bienalė Niujorke, Pompidou meno centras Paryžiuje) dėmesio. Birželio 11–14 d. Šiuolaikinio meno centro kino salėje Vilniuje bus parodyti keturių skirtingų Dorsky kūrybos laikotarpių filmai: „Valandos Jerome’ui. Pirma dalis“ („Hours for Jerome Part I“, 1982), „Alaya“ (1987), „Variacijos“ („Variations“, 1998) ir „Pastoralė“ („Pastourelle“, 2010). Šios Dorskio filmų peržiūros ir jas lydėsiančios „New School“ universiteto kino studijų profesoriaus Samo Ishii-Gonzaleso paskaitos („Dorsky kontekstas: modernusis kinas ir laiko atradimas“ bei „Dorsky kontekstas: Amerikos avangardas ir jo įtaka šiuolaikiniam kinui”) – pirmoji galimybė lietuvių žiūrovams susipažinti su žymaus eksperimentinio kino meistro darbais. Dorsky griežtai atsisako skaitmeninti 16 mm kino juostoje nufilmuotus savo darbus, todėl retai pasitaikančias progas pamatyti jo kūrybą kinotyrininkai apibūdina kaip Walterio Benjamino „kino nuotykį“ ar specialių sąlygų reikalaujančią „kino piligrimystę“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savaitgalį Sočyje atidarytas 25-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Atidarymo pradžioje garsiam rusų režisieriui Aleksandrui Sokurovui įteiktas festivalio Garbės prizas „Už meninę kalbą, padariusią įtaką pasauliniam kinematografui, ir bekompromisinę pilietinę poziciją.“ Atsiimdamas apdovanojimą, režisierius kreipėsi į Rusijos prezidentą: „Mūsų šalyje tiek daug žmonių neturi laisvės! Vieni jų nusikalto žmonėms ir Dievui, kiti turi savą įsivaizdavimą apie tai, kokia turi būti mūsų šalis, ir tai nesutampa su valstybės organų įsivaizdavimu.... Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie gins demokratijos interesus mūsų šalyje, kuri dabar serga. Jei būtų mano valia, kreipčiausi į prezidentą ir pasakyčiau: „Pone prezidente, paleiskite juos visus į laisvę!“
Nauji filmai – „Didysis meistras“
Dešimtasis Wong Kar-wai filmas „Didysis meistras“ („The Grandmaster“, Honkongas, Kinija, 2013) panašus į vėlyvuosius režisieriaus darbus – melancholišką „Meilės laukimą“, futuristinį ir nostalgija persmelktą „2046“ bei kritikų ir žiūrovų nepalankiai sutiktas ir fiasko patyrusias priešpaskutines „Mano vaivorų naktis“. Tai itin preciziški, prisodrinti spalvų, estetiški ir plastiški kūriniai. Juose nėra – arba yra kur kas mažiau – improvizacijos, asociatyvaus montažo ir eksperimentavimo dramaturgija, kuriais pasižymėjo ankstyvieji ir, reikia pripažinti, originaliausi režisieriaus filmai „Laimingi kartu“, „Čiončingo ekspresas“, „Laukinės dienos“.
Krėsle prie televizoriaus
Johno Huddleso filmo „Išlikimo eksperimentas“ (TV3, birželio 5 d. 23 val.) išeities situacija paprasta: vienoje Džakartos aukštųjų mokyklų filosofijos dėstytojas (James D’Arcy) pasiūlo mokiniams eksperimentą. Jie turės persikūnyti į skirtingų profesijų žmones, o paskui iš jų išrinkti dešimtį, kurie nusipelno vietos bunkeryje. Tai – vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo artėjančios atominės katastrofos. Tačiau užduotį apsunkina ir tai, kad pasirinktas žmogus turėtų daugiau šansų ne tik išgyventi vienas, bet ir vėliau atkurti civilizaciją.
Baigėsi Kanų kino festivalis
Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.
Atsisveikinimas su Antanu Šurna