Dešimtasis Wong Kar-wai filmas „Didysis meistras“ („The Grandmaster“, Honkongas, Kinija, 2013) panašus į vėlyvuosius režisieriaus darbus – melancholišką „Meilės laukimą“, futuristinį ir nostalgija persmelktą „2046“ bei kritikų ir žiūrovų nepalankiai sutiktas ir fiasko patyrusias priešpaskutines „Mano vaivorų naktis“. Tai itin preciziški, prisodrinti spalvų, estetiški ir plastiški kūriniai. Juose nėra – arba yra kur kas mažiau – improvizacijos, asociatyvaus montažo ir eksperimentavimo dramaturgija, kuriais pasižymėjo ankstyvieji ir, reikia pripažinti, originaliausi režisieriaus filmai „Laimingi kartu“, „Čiončingo ekspresas“, „Laukinės dienos“.
Aišku, su jais „Didįjį meistrą“ sieja kino kalbos lygmuo. Meistriškas kameros darbas, vaizdo sulėtinimai, muzikos ir vaizdo dermė, dėmesys mizanscenoms – viso to naujame filme apstu. Tačiau skirtumas vienas ir gali skambėti paradoksaliai: iki tobulumo nudailinti kadrai nedvelkia ta žodžiais sunkiai aprašoma poezija, kuri iš esmės ir yra skiriamasis Wong Kar-wai kino ženklas. Dvelkia kuo kitu – paprasčiausiu profesionalumu ir meistryste. Jais, žinoma, gali žavėtis (filmas nesuteikia kitos galimybės), tačiau ilgainiui tai atsibosta.
„Didysis meistras“ pasakoja apie kovos menų meistro Ip Mano (Tony Chiu Wai Leung) gyvenimą. Veiksmas prasideda 1936 m. Fošanio mieste, Kinijos Respublikos ir Japonijos imperijos karo išvakarėse, ir baigiasi 6-ojo dešimtmečio pradžios Honkonge, į kurį pasitraukęs herojus pradeda Rytų dvikovų mokyti kitus, tarp jų – dar visai mažą Bruce’ą Lee. Šalia jo gyvenimo istorijos vystoma ir kita linija – Rytų dvikovų meistro iš Šiaurės, didžiausio Ip Mano priešo, dukters Gong Er (Zhang Ziyi) likimas. Ip Manas kovoje laimi prieš Gong Er tėvą, todėl šeimos garbę bando sugrąžinti dukra. Jos ir Ip Mano kova baigiasi pastarojo pralaimėjimu, bet kovodama Gong Er susižavi priešininku. Vėliau jie susirašinėja, kelis kartus susitinka, tačiau galiausiai jų keliai išsiskiria – prasideda karas. Gong Er aukojasi norėdama atkeršyti savo netikram broliui už tėvo nužudymą, Ip Manas per karą netenka dviejų dukrų, palieka žmoną ir pasitraukia į Honkongą. Šiame mieste herojai dar kartą susitiks, tačiau tik tam, kad visiems laikams išsiskirtų.
Visi šie įvykiai dėliojami ganėtinai fragmentiškai ir, nuotaikų požiūriu, – labai netolygiai. „Didysis meistras“ laviruoja tarp kelių žanrų, lyg neapsispręsdamas, kas jis yra – veiksmo, biografinis-istorinis filmas ar drama? Atrodytų, kad režisierius norėjo pakalbėti apie viską – ir kinų Rytų dvikovų stilius (tam skiriama didžioji filmo dalis), ir meilę, ir dar truputį apie istorinę suirutę. Prasidėjęs nuo kvapą gniaužiančios kovos lietuje, lyg ir žadėjusios filmnoir stilistiką, „Didysis meistras“ pasuka į veiksmo filmo valdas, tada pametėja šiek tiek istorinio konteksto (dokumentiniai kadrai), užgriebia mitinių elementų (kerštas, kova, lemtis) ir baigiasi dramos intonacijomis, kurios, aišku, režisieriui artimiausios.
Todėl tik pabaigoje, kai veiksmas persikelia į Honkongą (nors erdvės čia sąlygiškos, kaip ir ankstesniuose filmuose vyrauja uždari, klaustrofobiški interjerai), galima justi ir svarbiausią Wong Kar-wai kino išskirtinumą – laiko tėkmės arba, tiksliau, prabėgusio laiko nostalgijos fiksavimą. Finale Ip Manas ir Gong Er eina naktine Honkongo gatve ir kalbasi apie žinių perdavimą ateities kartoms. Gong Er pakelia akis į iškabas virš pastatų ir atsidūsta, kad vienoje gatvėje yra visų Rytų dvikovų stilių mokyklos, bet aišku viena – šis naujas laikas jai nebepriklauso. Finalas teigia, kad persmelktas ceremonijų ir ritualų laikas naujo gyvenimo sąlygomis po truputį traukiasi ir vienintelė galimybė jam išlikti – tik tradicijos tęsėjai, tokie kaip Ip Manas, vėliau – Bruce’as Lee.
Tačiau ši graži „vongkarvajiška“ mintis neatperka dviejų valandų filmo, visos tos sėlinančio tigro ir tūnančio drakono choreografijos, visos meistrystės antsvorio.
