7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Iš kokios tu civilizacijos?

Nauji filmai – „Beždžionių planetos aušra“

Matto Reeveso „Beždžionių planetos aušra“ („Dawn of the Planet of the Apes“, JAV, 2014) – prieš kelerius metus pasirodžiusio „Beždžionių planetos sukilimo“ (rež. Rupert Wyatt) tęsinys. Nuo pirmame filme rodytų įvykių praėjo dešimt metų, žmonija patyrė katastrofą – nežinomas virusas išnaikino didžiąją populiacijos dalį. Išlikusieji vėl kuriasi įspūdingais medžiais ir krūmais apaugusiame San Franciske. Žmonėms reikia energijos, todėl Malkolmas (James Clarke) su grupele bendraminčių bei sūnumi išsirengia anapus Auksinių vartų tilto, kur kadaise stovėjo elektrinė, kad ją suremontuotų. Tačiau žmonėms iškyla netikėta kliūtis. Tai vešliuose miškuose įsikūrusi beždžionių bendruomenė. Jai vadovauja pirmame filme Jameso Franco herojaus įvaikinta talentinga kalbanti beždžionė Cezaris. Tai jis davė ypatingų vaistų mokslo eksperimentų aukoms – nelaimingoms beždžionėms ir jas išlaisvino. Dabar Cezaris – tikras alfa patinas. Jis išmintingas vadas ir rūpestingas tėvas. Jo vadovaujamos beždžionės prisijaukino ugnį, išmoko medžioti žvėris, įvaldė gestų kalbą (bet nepamiršo ir žmonių), jauniklius jos leidžia į mokyklą, kur ant sienos puikuojasi užrašas (tiesa, žmonių kalba: „Beždžionės nežudo beždžionių“). Beždžionių civilizacija, matyt, pasirengusi nueiti tą patį kelią, kaip ir žmogiškoji, jei ne susitikimas su tikrais žmonėmis, kurio beždžionės nesitikėjo.

„Beždžionių planetos aušra“
„Beždžionių planetos aušra“
„Beždžionių planetos aušra“
„Beždžionių planetos aušra“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

71-ąjį Venecijos kino festivalį atidarys Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmas „Berdmenas“ („Birdman“). Juodoji komedija apie pamirštą, kadaise kultinį superdidvyrį vaidinusį aktorių dalyvaus ir pagrindiniame festivalio konkurse. Pagrindinį veikėją, bandantį atgauti prarastą šlovę ir šeimą, sukūrė Michaelas Keatonas. Filme taip pat vaidina Amy Ryan, Mike’as Houstonas, Frankas Ridley’s, Emma Stone, Naomi Watts, Zachas Galifianakis, Edwardas Nortonas. Filmais „Meilė kalė“, „Babelis“, „Biutiful“ išgarsėjęs Iñárritu Venecijos kino festivalyje dalyvavo 2003-aisiais. Tada jis pristatė filmą „21 gramas“. 2007 m. režisierius buvo festivalio žiuri narys.
 
Šiemet festivalis vyks rugpjūčio 27 – rugsėjo 6 d. Jį uždarys Honkongo režisierės Ann Hui filmas „Aukso amžius“ („The Golden Era“) – kontroversiškos kinų rašytojos Xiao Hong kino biografija. Festivalio programa bus paskelbta liepos 24 d., tačiau jau dabar galima pasigrožėti šių metų plakatu. Jame prisimenamas François Truffaut šedevras „400 smūgių“ (1959).

Tarptautinio Venecijos kino festivalio plakatas
Tarptautinio Venecijos kino festivalio plakatas
Kadras iš Venecijos festivalio atidarymo filmo „Berdmenas“
Kadras iš Venecijos festivalio atidarymo filmo „Berdmenas“
Kasia Smutniak
Kasia Smutniak
Rašytojas Michailas Bulgakovas
Rašytojas Michailas Bulgakovas
Fiodoras Bondarčiukas
Fiodoras Bondarčiukas
Roman Polanski
Roman Polanski
Jonas Ūbis

Ar lengva būti pensininku?

Krėsle prie televizoriaus

 Periodiškai mane apninka vienas įkyrus klausimas, į kurį niekaip nerandu atsakymo. Kodėl žmonės žiūri filmus su Tomu Cruise’u? Jis yra Holivudo žvaigždė, vadinasi, finansai visada bus svarbesni už aktorinius sugebėjimus. Kad pastarieji vidutiniai, man regis, savaime suprantama. Tada kaip su charizma? Man ji tokia pat abejotina, ypač kai prisimenu aktoriaus ūgį ir nelemtus ryšius su scientologais. Dar keistesnį įspūdį sukelia erotinės scenos, kuriose Cruise’as aiškiai jaučiasi ne savo kailyje. Tada pradedu ieškoti aktoriaus interviu – gal jis įdomus pašnekovas? Nieko panašaus. Interviu galima perskaityti tiek banalybių, kad iškart kyla įtarimas, ar tik aktoriaus viešųjų ryšių specialistai ne pro pirštus žiūri į savo pareigas. Kiek galima tais pačiais žodžiais kalbėti apie sunkų darbą, meilę artimiesiems ir profesionalumą? Regis, Cruise’as geriausiai jaučiasi vaidindamas dviprasmiškus personažus. Šią savaitę bus proga tuo įsitikinti: TV1 (15 d. 21 val.) parodys Michaelo Manno „Nakties įkaitą“ (2004), kuriame Cruise’as suvaidino samdomą žudiką. Jo Vincentas – mandagus, elegantiškas ponas, naktį įsėdęs į taksi. Tačiau netrukus taksistas Maksas (Jamie Foxx) pradeda suprasti, kad tapo įkaitu ir vežioja žudiką iš vienos nusikaltimo vietos į kitą.

„Nekviesti svečiai“
„Nekviesti svečiai“
„Kovos klubas“
„Kovos klubas“
„Legenda“
„Legenda“
Parengė Ž.P.

Nesukurti filmai

Neįgyvendinti kino klasikų projektai

 Kai vasarą kino teatruose nebelieka dėmesio vertų filmų, galima prisiminti ir pasvajoti apie tuos, kurie galėjo tapti šedevrais. Garsių režisierių ar net kino genijų filmai liko nesukurti dėl įvairių priežasčių. Dabar galima tik fantazuoti, kaip Luchino Visconti arba Josephas Losey būtų ekranizavę Marcelį Proustą, Andrejus Tarkovskis – Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ar Robert’as Bressonas – Senojo testamento Pradžios knygą. Paskutiniais metais susidomėjimas nepasirodžiusiais filmais pastebimai auga. Gal netrukus sulauksime ir panašaus lietuviškų filmų sąrašo. Kol kas pateikiame tuos, kuriuos mini BBC, „Film Comment“ ir „Trendymen“ autoriai.

Stanley Cubrick
Stanley Cubrick
Sergejus Eizenšteinas ir kaukė iš Meksikos
Sergejus Eizenšteinas ir kaukė iš Meksikos
Orson Welles
Orson Welles
Luchino Visconti
Luchino Visconti
Davidas Lynchas filmuojant „Laukines širdis“
Davidas Lynchas filmuojant „Laukines širdis“
Viktorija Šiaulytė

Problemos su reprezentacija

Berlyno dokumentikos forumas

Kas antrus metus rengiamas kelių dienų Berlyno dokumentikos forumas („Berlin Documentary Forum“, BDF) pristato įvairias dokumentines praktikas ir nagrinėja dokumentiškumo sąvoką apskritai. Renginys aprėpia ne tik kiną, jo programa rodo, kad šiuolaikiniame mene irgi naudojami dokumentikos principai ir tai daroma labai įvairiai. Į BDF vartojamą dokumentikos sampratą telpa ne vien „judantis vaizdas“, bet ir savą logiką bei problematiką turintis ir realybei fiksuoti pasitelkiamas garsas, instaliacijos, komiksai, performansai. Tačiau dokumentiškumo ribos tiriamos ne tik apžvelgiant žanrų įvairovę, bet ir svarstant, kaip dokumentika gali būti suaktualinama diskursyviai, istoriškai, politiškai ar dar kitaip. 
Festivalį ir visas tris iki šiol įvykusias jo dalis kuravo Hila Peleg, dauguma dalyvavusių menininkų ar kino kūrėjų matyti ir praėjusiais metais: Harunas Farockis, Sylvère’as Lotringeras, Rabihas Mroué, Catherine David. Kasmet daug dėmesio skiriama naujiems tyrimams ar kūriniams, todėl nusistovėjusi „sudėtis“ kasmet papildoma keliais naujais vardais, ir taip pratęsiama festivalio idėjinė vizija.

Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Farocki, „Parallel IV“. 2014 m.
Farocki, „Parallel IV“. 2014 m.
Iš Andrea Tonacci archyvo
Iš Andrea Tonacci archyvo
Diskusija „Indigenous Activism in the Americas“. M. Lieberenz nuotr.
Diskusija „Indigenous Activism in the Americas“. M. Lieberenz nuotr.
Filmo peržiūra ir diskusija „Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“. M. Lieberenz nuotr.
Filmo peržiūra ir diskusija „Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“. M. Lieberenz nuotr.
Morteza Avini, kadras iš „Haqiqat“. 1980–1981 m.
Morteza Avini, kadras iš „Haqiqat“. 1980–1981 m.
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Pernykštis Gdynės kino festivalio nugalėtojas – Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ – tapo geriausiai užsienyje žiūrimu lenkų filmu. JAV jis sulaukė net komercinės sėkmės, todėl užsimenama apie „Oskaro“ nominaciją. Iki šiol jis surinko per 60 apdovanojimų, tarp jų ir šiųmetinio „Kino pavasario“ prizą už geriausią režisūrą. „Ida“ sužavėjo režisierius Alexandrą Payne’ą („Nebraska“) ir Alfonso Cuaróną („Gravitacija“), scenaristą Paulą Schraderį („Taksistas“), rašytojus Nobelio premijos laureatus Mario Vargasą Llosą ir J.M. Coetzee. Profesionalams skirtas kino leidinys „Variety“ pripažino filmą vienu iš penkių geriausių 2014 m. rodytų JAV kino teatruose. Nuo 1989 m. panašaus pripažinimo sulaukė tik Krzysztofo Kieślowskio Prancūzijoje ir Agnieszkos Holland JAV kurti filmai.

Kadras iš filmo „Ida“
Kadras iš filmo „Ida“
Alexandre Desplat
Alexandre Desplat
Loros Palmer namas
Loros Palmer namas
Kadras iš filmo „Nuopolis“
Kadras iš filmo „Nuopolis“
Jonas Ūbis

Ne legenda ir ne karnavalas

Krėsle prie televizoriaus

Prieš porą dienų Sirijos televizijos kanalas „Syria TV“ paskelbė „karštą“ naujieną, kad nužudytas erchercogas Francas Ferdinandas. Tiesa, žinia buvo sušiuolaikinta: pranešta, kad „dvylika žmonių, du karininkai ir moteris sužeisti, kai šalia erchercogo kortežo Londone sprogo bomba“. Londonas juk aiškiau už Sarajevą. Tai ne anekdotas: 100 metų senumo įvykis gali tapti naujiena šių dienų pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Sirijoje ne pirmus metus vyksta pilietinis karas. Jei atvirai, nelabai nustebčiau tokią „naujieną“ pamatęs ir kurio nors mūsų kanalo žiniose. Lietuviškuose „History“ kanalo filmų vertimuose esu perskaitęs ir ne tokių „perlų“. Nesame ypatingi: istorijos žinias visame pasaulyje išstumia istorijos mitai ir legendos. Jie patogesni, patrauklesni masinei auditorijai, juolab kad legendomis pas mus dabar vadinamas viskas: alus, dar gyvas žmogus ar kelių dešimtmečių senumo įvykis. Kad istorija lietuvaičiams labiau asocijuojasi su karnavalu, manau, liudija ir masinis susižavėjimas tautiniais drabužiais. Šis savaitgalis, manau, bus proga tuo įsitikinti.

„Gundytoja“
„Gundytoja“
„Netikėta meilė“
„Netikėta meilė“
„Viskas ore!“
„Viskas ore!“
Živilė Pipinytė

Kaip atostogos Rivjeroje

Nauji filmai – „Meilės punšas“

Joelio Hopkinso „Meilės punšas“ („Love Punch“, D. Britanija, Prancūzija, 2013) skirtas ne tiems, kurie kine ieško atradimų ar atsakymų į svarbius klausimus. Bet ir ne tiems, kurie eina į kiną tik pažvengti. Režisierius neslepia, kad kuria neįpareigojančią pramogą, bet jis turi humoro jausmą ir gerai išmano kino istoriją. Šis derinys visada laimi, ypač jei dar filme vaidina žavūs, geri ir humoro taip pat nestokojantys aktoriai. 

 

Sąsajos su kino istorija iškyla iškart, nes pasakojimų apie žavius sukčius, rengiančius apiplėšimą ar kažką panašaus į rafinuotą kerštą, kine buvo daug. Tačiau laikas dažnai keičia panašių pasakojimų dėmenis. Keitė (Emma Thompson) ir Ričardas (Pierce Brosnan), regis, mėgaujasi pagaliau išsiskyrę ir nežada vėl susitaikyti, juolab kad Keitė pernelyg nepriklausoma ir nežada atleisti Ričardo neištikimybių. Vaikai mokosi, virš kiekvieno galvos visai padorus stogas, prieš akis – pensija.

„Meilės punšas“
„Meilės punšas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 23 d. mirė lenkų aktorė Małgorzata Braunek. Aktorė ilgai kovojo su liga. 2012 m. viename interviu ji prisipažino: „Pasirengiau artėjančiai mirčiai.“
Aktorė gimė 1947 m., 1969 m. ji baigė aktorystės studijas Varšuvoje. Didžiajame ekrane Braunek debiutavo dar studijų metais. Netrukus į ją dėmesį atkreipė Andrzejus Wajda: Braunek suvaidino šiuolaikinę merginą filme „Musių medžioklė“ (1969) ir polonistikos studentę „Peizaže po mūšio“ (1970). Įsimintinus vaidmenis aktorė sukūrė savo tuometinio vyro Andrzejaus Żuławskio filmuose „Trečioji nakties dalis“ (1970) ir „Velnias“ (1971). 1970 m. ji suvaidino lietuvių bajoraitę Juliją Januszo Majewskio siaubo dramoje „Lokis. Profesoriaus Vitembacho rankraštis“ (pagal Prospero Merimée novelę). 8-ojo dešimtmečio pradžioje Braunek vaidino Varšuvos Nacionaliniame teatre.
Žinomiausias aktorės kino vaidmuo – Olenka Henryko Sienkiewicziaus „Tvano“ ekranizacijoje, kurią 1974 m. sukūrė Jerzy Hoffmanas. Braunek tapo ne tik lenkų, bet ir šalių, kur filmas buvo rodomas, numylėtine. Aktorė taip pat įkūnijo kitą lenkų literatūros klasikos heroję – Izabelą Lencką televizijos seriale „Lėlė“ pagal Boleslawo Pruso romaną.

Malgorzata Braunek filme „Lokis. Profesoriaus Vitembacho rankraštis“
Malgorzata Braunek filme „Lokis. Profesoriaus Vitembacho rankraštis“
Elis Wallachas filme „Geras piktas ir blogas“
Elis Wallachas filme „Geras piktas ir blogas“
Mathieu Amalric
Mathieu Amalric
Rooney Mara
Rooney Mara
Kevinas Spacey ir Robin Wright seriale „Kortų namelis“
Kevinas Spacey ir Robin Wright seriale „Kortų namelis“
Jonas Ūbis

Tegu kalba

Krėsle prie televizoriaus

Lenkijos politikų pasiklausymo skandalas atskleidė visai netikėtą politikų gyvenimo aspektą. Tai – leksika. Ne vieną komentatorių papiktino politikų leksika, lyg kalbėtų ne elito, o socialinio dugno žmonės. Į tai savo pareiškime atkreipė dėmesį ir Lenkijos Prezidentas, pareiškęs, kad nė vienas iš „Solidarumo“ politikų kartos niekad nebūtų pavartojęs žodžių, kurie, regis, įprasti skandalo dalyviams.
 
Nežinau, ar kas tyrinėja mūsų politikų leksiką. Būtų įdomu, nes kartais per „Panoramą“ išgirdęs vieno, kito ar trečio valstybės vadovų pareiškimą prisimenu rusiškais vertiniais kalbėjusią sovietų nomenklatūrą. Jaunimas (ypač jauni valdininkai), atvirkščiai, netiesiogiai demonstruoja anglų kalbos mokėjimą, bet už nuolat pasikartojančius piktybiškus „tiek, tiek“ jau pradėčiau imti baudą. Kartą per „Panoramą“ užfiksavau, kad kiekvienas, su kurio kalbėjosi žurnalistai, neapsiėjo be dviejų „tiek“, nors visai būtų užtekę vieno „ir“. Tačiau, regis, kalbos grynumu besirūpinantiems valdininkams labiau rūpi kova su originalia lenkiškų pavardžių rašyba, nors, mano galva, žmogaus teisė į taisyklingai parašytą jo pavardę – tokia pat gyvybiškai svarbi, kaip ir kitos laisvo žmogaus teisės. Kita vertus, pernai internete pagarsinti Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pokalbiai taip pat buvo iškalbingi ir leksikos požiūriu: jei nežinočiau, kad kalbasi diplomatai, pamanyčiau, kad tai ne visai išsipagirioję mėšlavežiai. Leksika visada išduoda, ar žmogus iš tikrųjų išsilavinęs ir kultūringas, ar tokiu tik apsimeta. Nors „Pigmalioną“ parašęs anglų klasikas George’as Bernardas Shaw, ko gero, man nepritartų.

„Neliečiamieji“
„Neliečiamieji“
„Laimė nevaikšto viena“
„Laimė nevaikšto viena“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas