Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.
Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“
Penkios festivalio dienos – ir daug, ir mažai. Jų užteko pažiūrėti visą konkursinę programą ir po kelis skirtingų retrospektyvų filmus, bet pristigo „atstumtųjų salonui“ – naujai „Kitokio žvilgsnio“ programai, Lenkų kino meno instituto (PISF) metinių apdovanojimų teikimo ceremonijai, kurioje prizas buvo įteiktas „Radio znad Wilii“ žurnalistei Renatai Butkiewicz (ji pirmoji tokio įvertinimo sulaukusi Lietuvos atstovė), naujų knygų pristatymams bei įvairioms kūrybinėms dirbtuvėms. Jose buvo mokoma, kaip profesionaliai vertinti scenarijų, suvokti žiūrovų poreikius ir kitokių naudingų dalykų. Konkursiniai Gdynės filmai šiemet, regis, taip pat stengėsi patenkinti žiūrovų poreikius, bent jau vieną iš jų – matyti kokybišką žanrinį nacionalinį kiną. Tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo režisierius Ryszardas Bugajskis, taip pat apėjo itin sudėtingos meninės kalbos, kelių aukštų asociacijų ir, mano galva, originaliausius konkursinius filmus – Grzegorzo Królikiewicziaus „Kaimynus“ („Sąsiady“) ir Lecho Majewskio „Onirica – Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“).
Retai būna, kad žiuri vertinimai sulauktų tokio palaikymo kaip šiemet, nes svarbiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinius liūtus“ – pelnęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir daugiausia oficialių festivalio apdovanojimų (už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą).
Jau kurį laiką kino ekranuose nesimatė Timo Burtono pavardės – režisierius buvo pareiškęs, kad nori pailsėti. Šiomis dienomis internete pasirodė naujo Burtono filmo „Didelės akys“ („Big Eyes“), kuris bus išleistas į ekranus prieš pat Kalėdas, anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=2xD9uTlh5hI
Tai biografinis filmas apie menininkę Margaret Keane, kuri 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais išgarsėjo piešdama didžiaakių vaikų portretus. Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingo meno įsigalėjimo masinėje rinkoje pavyzdžių. Tačiau šlovę prisiėmė tapytojos vyras Walteris – taip pat dailininkas. Filme bus rodoma, kaip feministinio judėjimo fone bręsta Margaret pasitikėjimas savimi, kuris galiausiai atves ją į teismo procesą prieš vyrą, pareiškusi savo teises į Margaret darbus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas.
Kadras iš filmo „Didelės akys“Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas tarp kapų“Angelina JolieZhang YimouLuiso Buñuelio filmo „Kambarinės dienoraštis“ (1964) plakatas
Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.
Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?
Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.
Pirmadienį restauruotu ir gerokai sutrumpintu Jerzy Hoffmano filmo „Tvanas Redivius“ („Potop Redivius“, 1974–2014) seansu atidarytas 39-asis Gdynės kino festivalis. Klasikinis Henryko Sienkiewicziaus romanas „Ugnimi ir kalaviju“, pasakojantis apie didvyriškus bendros lenkų ir lietuvių istorijos puslapius, regis, vėl aktualus. Filmą režisierius sutrumpino trimis valandomis, bet, kaip pats pripažįsta, „Tvanas“ tapo tik įdomesnis ir dinamiškesnis.
Pastaraisiais metais lenkų kinui skirtas Gdynės kino festivalis pakeitė pavadinimą ir patyrė daug teigiamų permainų. Šiemet festivalio meno vadovu tapęs jaunas kritikas Michałas Oleszczykas vėl ėmėsi keisti festivalio programas. Jos tapo margesnės ir kol kas (bent jau antrąją festivalio dieną, kai rašau šias eilutes) dar neaišku, ar tai bus festivaliui į naudą. Kaip supratau, pagrindiniai naujojo meno vadovo suformuluoti šiųmetinio festivalio akcentai – lenkų kino praeitis ir jo ateitis. Praeitį pabrėžia gausios retrospektyvos – tarp jų įdomi tarpukario lenkų kino programa ir vieno originaliausių, bet pas mus menkai žinomo 9-ojo dešimtmečio kūrėjų Witoldo Leszczynskio (1933–2007) filmai, ateitį – konkursinė ir nauja „Kitokio žvilgsnio“ programos, kuriose daug debiutantų filmų.
Nuo 2007-ųjų Quentinas Tarantino globojo vieną seniausių, dar 3-iajame dešimtmetyje pastatytų Los Andželo kino teatrų „New Beverly cinema“ ir finansiškai rėmė jo savininką. Tada režisierius sakė: „Kol esu gyvas ir kol esu turtingas, kino teatras bus čia, jis rodys filmus iš 35 mm juostos.“ Tačiau nuo 2012 m. kino teatro veikla buvo sustabdyta. Rugsėjį leidinys „Deadline“ pranešė, kad Tarantino nusipirko „New Beverly Cinema“ ir pats rengiasi tapti jo programų sudarytoju. Tarantino pakeitė skaitmeninį projektorių juostiniu, įrengė modernią garso aparatūrą. Kino teatre bus rodomi tik 35 mm filmai, dalis jų – iš asmeninės Tarantino kolekcijos. Seansas susidės iš dviejų pilno metražo filmų. Taip filmai buvo rodomi JAV nuo pat 3-iojo dešimtmečio.
Tarantino ir pats nesirengia atsisveikinti su kino juosta. Jo naujausias filmas bus kuriamas 65 mm juostoje. Beje, jį palaiko ir kiti garsūs kino režisieriai: septintąją „Žvaigždžių karų“ dalį kino juostoje kuriantis J.J. Abramsas bei Christopheris Nolanas, Juddas Apatow.
Quentin TarantinoBoguslawas Linda Krzysztofo Kieslowskio filme „Atsitiktinumas“ (1981)Kadras iš būsimo Guso van Santo filmo „Medžių jūra“Wojciech SmarzowskiMargot Robbie filme „Volstryto vilkas“ (rež. Martin Scorsese, 2013)
Rugsėjo 18–28 d. jau vienuoliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jis vyks „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“. Programoje – per 40 dokumentinių filmų. Tradiciškai jį sudaro konkursinė Baltijos šalių, pagrindinė ir specialioji programos, retrospektyvos bei naujų lietuviškų filmų premjeros, susitikimai su filmų kūrėjais.
Festivalį atidarys šiųmetinis Tarptautinio Krokuvos kino festivalio nugalėtojas – bendros lenkų ir vokiečių gamybos Elwiros Niewieros ir Piotro Rosołowskio filmas „Domino efektas“. Jis buvo pripažintas geriausiu ir tarptautiniame, ir lenkų filmų šio festivalio konkursuose. Filmas rodo nepripažintą valstybę Abchaziją, kurioje gyvena per 200 tūkstančių gyventojų. Filmo herojus – pusamžis vyras – kadaise kovėsi už atsiskyrimą nuo Gruzijos, bet tai paaiškės tik filmui įpusėjus. „Domino efekto“ pradžioje jis, Abchazijos sporto ministras, kartu su jaunesne žmona ruse organizuoja pasaulinį domino čempionatą ir tikisi, kad tai suteiks tarptautinio prestižo jo tėvynei. Tačiau tikroji filmo tema – gana sudėtingi santykiai su nėščia žmona, kuri nesijaučia sava Abchazijoje. Jų santykiai – lyg tarptautinės padėties metafora.
Matyt, nepastebėjau, bet prieš savaitę LRT pradėtas rodyti vokiečių serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (3 serija – 18 d. 22.05), regis, lietuvių žiniasklaidoje nesulaukė didesnio dėmesio. Prisiminęs, kokios audringos diskusijos kilo serialo tėvynėje Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, D. Britanijoje ar JAV, nustebau, kad serialas bus rodomas Lietuvoje. Apsirikau. Ko gero, šalyje, kur dabartiniai politikai ir buvę komjaunuoliai energingai reikalauja nugriauti Žaliojo tilto statulas, diskutuoti apie neseną istoriją, kuri ne visada atitinka mitą apie nekaltą kankinę lietuvių tautą, tiesiog nepriimta. Geriau apsimesti, kad to istorijos tarpsnio apskritai nebuvo.
Kad ir koks numanomas būtų vokiečių serialas, verta jį pažiūrėti, nes filmo autoriai iš tiesų kelia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks susidurti ir lietuviams, kursiantiems panašius serialus ar tiesiog bandysiantiems suprasti, kas LTSR vyko po 1940-ųjų. Angliškai serialo pavadinimas skamba „Karo karta“ („Generation War“), šis pavadinimas daug tiesmukesnis, bet ir tiksliai nusako pagrindinę mirtį. Iškart pridursiu, kad filme stengiamasi kuo kruopščiau atkurti epochos materiją ir dvasią, politkorektiški akcentai sudėlioti tiksliai, jauni aktoriai patrauklūs.
Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.
