Kinas

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-10 | Kinas | Rodo TV

Živilė Pipinytė

Stiprūs žmonės, įsimenantys vaizdai

Artėja 14-oji Lenkų kino savaitė

Spalio 15–21 d. Vilniuje rengiama 14-ojiLenkų kino savaitė. Rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje siūlo 10 naujų (dauguma tik šiemet pasirodė ekranuose, dalis dar tik laukia premjeros) filmų ir iškilios lenkų aktorės Krystynos Jandos filmų retrospektyvą. Savaitės programoje – įvairių kartų režisierių filmai, atspindintys kūrėjų norą kalbėti apie aktualius klausimus arba juos įvardyti, ir filmai, kurių autoriai gręžiasi į netolimą praeitį, kad būtų geriau suprasta dabartis. Lenkų kūrėjus domina stiprios asmenybės, jų konfliktai su sistema ir savimi.

Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013) pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat jo atsiradimo pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis. Režisierius rodo, kaip jo herojus ima suvokti poreikį pasipriešinti sistemai, aiškinasi, kodėl būtent jis tapo lyderiu ir legenda. Filmas susitelkia į politinės Lecho Wałęsos kovos pradžią, kai Roberto Więckiewicziaus vaidinamam herojui nuolat reikia rinktis, ar tęsti kovą, ar saugoti šeimą, kurioje auga aštuoni vaikai. Wajda sukūrė ne hagiografinį filmą apie „Solidarumo“ lyderį, bet labiau kontroversišką istorijos pasirinkto žmogaus portretą, kurį papildo meistriškai atkuriama Wałęsos aplinka – kasdienius nepriteklius patirianti, bet vyrą palaikanti žmona (Agnieszka Grochowska), sekimo ir nerimo atmosferą tirštinantis saugumas, augantis darbininkų nepasitenkinimas valdžia.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-10 | Kinas

Jonas Ūbis

Tarp festivalių

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“

Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.

Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-09 | Kinas

Živilė Pipinytė

Nenubaustas blogis

Nauji filmai – „Dingusi“

Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.

Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-08 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rugsėjo 30 d. baigėsi 23-iasis atviras NVS ir Baltijos šalių festivalis „Kinošok“. Trumpametražių filmų konkurse, kuris vadinosi „Šoko ribos“, nugalėjo Oksanos Burajos filmas „Liza namo!“. Jis apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu.

Vaidybinių filmų konkurso nugalėtoju tapo gruzinų režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“, šią vasarą jau triumfavęs Karlovi Varuose. Beveik be žodžių filme pasakojama istorija apie valstiečius, kurie sodina kukurūzus upės, skiriančios Gruziją ir Abchaziją, saloje. „Kukurūzų sala“ taip pat apdovanota ir už geriausią operatoriaus darbą. Prizą už geriausią režisūrą gavo ukrainiečių režisierius Miroslavas Slabošpickis, sukūręs socialinę dramą apie kurčnebylius „Gentis“. Ukrainiečių filmo „Broliai. Paskutinė išpažintis“ režisierė ir scenaristė Viktorija Trofimenko apdovanota už geriausią scenarijų. Prizas už geriausią muziką atiteko Aleksejui Aigi (Aleksandro Kotto filmas „Išbandymas“, Rusija). Specialusis žiuri prizas paskirtas armėnų filmui „Romantikai“ (rež. Аregas Azatianas, Šogikas Tadevosianas). Prizai už geriausius vaidmenis liks Rusijoje. Jais apdovanoti Aleksejus Černychas, suvaidinęs Arsenijaus Gončiukovo filme „Sūnus“, ir dvi jaunos bendros rusų ir estų gamybos filmo „Aš negrįšiu“ (rež. Ilmar Raag) aktorės Polina Puškaruk bei Vika Lobačiova. Lietuvai „Kinošok“ konkurse šiemet atstovavęs Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ liko be apdovanojimų.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-06 | Kinas | Trumpai

Auksė Kancerevičiūtė

Prasmė pagal Sergejų Bukovskį

Baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

„Rodyti, kad gyvenimas bjaurus, šiais laikais paprasčiau nei sakyti, kad vis dėlto jis turi kažkokią prasmę“, – teigia ukrainiečių režisierius Sergejus Bukovskis. Jis – vienas žymiausių kino autorių Ukrainoje, kurio filmuose „Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“, „Rytoj šventė“, „Dislokacija“, „Stogas“ persipina tragiškos epochos ir neįmenamos lemties ženklai. Sluoksnis po sluoksnio, tarsi restauruojant senąsias ikonas, atidengiami XX amžiaus istorijos siužetai, žmonių liudijimai, bylojantys apie karus, badą, pažeminimus ir... šviesą, kuri tūno giliame sielos kamputy ir neleidžia paskęsti purve. Laikas Bukovskio filmuose teka lėtai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, o su herojais bendraujama nuoširdžiai ir paprastai, tarsi jie būtų seni geri draugai.

Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyva šiemet papuošė festivalio programą, su juo kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-03 | Kinas

Tadeusz Tomaszewski

Svarbu rodyti politines problemas

Pokalbis su VDFF viešnia Elwira Newiera

11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis uždarytas konkursinės programos laureatų paskelbimu ir lietuviška premjera. Šeštadienį festivalį užbaigė Julijos ir Rimanto Gruodžių trumpametražio filmo „Sėkmės metai“ premjera. Jo herojė – jauna moteris, bandanti pamiršti patirtas nuoskaudas ir susikurti laimingą gyvenimą.

Šiemet 7 kartą rengtos konkursinės programos laureatais tapo visų trijų Baltijos šalių dokumentinio kino kūrėjai. Pirmąja premija už ironišką, bet jautrų ir poetišką žvilgsnį į posovietinę tikrovę apdovanotas estų režisieriaus Meelio Muhu filmas „Padniestrė. Gyvenimas nežinioje“. Antroji premija atiteko dažnai festivalio viešniai latvei Lailai Pakalniņai. Jos filmas „Kaminas“ apdovanotas už gebėjimą per kasdienybės patirtis perteikti gyvenimo žavesį ir jo prasmę. Trečioji premija „už drąsą būti kartu su herojumi jo kelyje į bedugnę“ įteikta Ričardui Marcinkui, sukūrusiam filmą „Galutinis tikslas“.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-03 | Kinas

Jonas Ūbis

Norai pildosi

Krėsle prie televizoriaus

Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.

Hanksą, be abejo, įkvėpė Franko Capros kinas. Amerikiečių kino klasikas Didžiosios depresijos sužlugdytiems tautiečiams kūrė filmus, įkvepiančius viltį ir norą gyventi. Hanksas taip pat nori pasakyti, kad nusiminti neverta: negali važinėti prabangiu automobiliu – nusipirk motorolerį, neturi diplomo – eik mokytis, joks darbas nėra gėdingas, svarbu būti doram. Tik gaila, kad filmo režisierius viską pernelyg nusaldino ir pavojingai priartėjo prie, kad ją kur galas, romantinės komedijos. Kita vertus, optimizmo jam galima tik pavydėti.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-03 | Kinas | Rodo TV

Živilė Pipinytė

Nuspėjami žaidimai

Nauji filmai – „Lošėjas“

Filmo „Lošėjas“ (Lietuva, Latvija, 2013) kūrėjai – režisierius Ignas Jonynas ir scenaristas Kristupas Sabolius – ėmėsi iki šiol lietuvių vaidybiniame kine beveik neliestos, bet itin aktualios temos: kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Nežinau, kodėl jos iki šiol bijo lietuvių rašytojai ir filosofai bei kitokie menininkai, nors suvokti lietuviškos transformacijos ypatybes, mano galva, – vienintelė galimybė pradėti iš esmės kurti naują valstybę, apie kurią paskutiniu metu tiek daug kalbama. Transformacijos temą galima užčiuopti paskutiniuose Šarūno Barto filmuose, bet specifiški režisieriaus personažai neleidžia perteikti visų su ja susijusių problemų.

Šiuo požiūriu „Lošėjo“ personažai – medikai, kurie priversti kovoti ne tik už pacientų, bet ir už savo išgyvenimą, parinkti tiksliai. Vienos svarbiausių profesijos žmonės filme rodomi kaip marginalai – jų kalba, reakcijos, pasilinksminimai nelabai skiriasi nuo uosto darbininkų, kurie prisidės prie gydytojo Vincento (Vytautas Kaniušonis) sugalvoto lošimo iš žmonių gyvybių. Visuotinis nuskurdimas palietė ir dažnai šiuolaikiniame kine transgresiją atskleidžiantį uostamiestį, kuriame vyksta filmo veiksmas. Paramedikams nuolat tenka susidurti su prostitutėmis, įtartinais jų klientais, desperatais, savižudžiais. Normalumo sąvoka šiame ekstremaliame pasaulyje, kurio svaigulį nuolat pabrėžia į visas puses besisukanti isteriška Jano Egličio kamera, neegzistuoja, tad Vincento sugalvotą lošimą galima būtų pateisinti.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-01 | Kinas

„7md“ inf.

Didelės ir mažos paslaptys

Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai

Svarbiausi šiųmetinio, jau 8-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai – Kanų kino festivalio apdovanojimus pelnę filmai ir vengrų kino klasiko Miklóso Jancsó (1921–2014) retrospektyva.

„Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) rodo centrinėje Anatolijoje gyvenančio buvusio aktoriaus ir jo šeimos dramą. „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau žiūrovams tos trys valandos nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-26 | Kinas

Kinas

Kai gali padėti neištikimybė

Stiprūs žmonės, įsimenantys vaizdai

Tarp festivalių

Nenubaustas blogis

Kino naujienos trumpai

Prasmė pagal Sergejų Bukovskį

Svarbu rodyti politines problemas

Norai pildosi

Nuspėjami žaidimai

Didelės ir mažos paslaptys