Nauji filmai – „Purpurinė kalva“
Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)
Rekomendacijos „7md“ skaitytojams
Lapkričio 5 d. Vilniuje prasidės „Scanorama“. Iki lapkričio 22 d. kelių Lietuvos miestų gyventojai galės pasižiūrėti svarbiausiuose festivaliuose šiemet rodytus ir apdovanotus filmus, naujus Skandinavijos šalių kino kūrėjų darbus, konkurse dalyvaujančius jaunųjų Baltijos šalių kinematografininkų filmus, Dereko Jarmano, Jano Nemeco, Raimondo Vabalo kūrybos retrospektyvas. Programa įdomi ir gausi, todėl neišvengiamai teks rinktis. Savo skaitytojams, kuriuos norėtume vadinti rafinuotais estetais ir jausmingais intelektualais, siūlome nepražiopsoti šių devynių įmantrios kino formos bei ištarmės filmų (apie kitus priminsime jau festivaliui prasidėjus).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį mirė amerikiečių kino aktorė ir dainininkė Maureen O’Hara, pernai gavusi „Oskarą“ už gyvenimo nuopelnus.
Maureen O’Hara (Maureen FitzSimons) gimė 1920 metais. Pirmą svarbų vaidmenį aktorė sukūrė 1939 m. Alfredo Hitchcocko filme „Jamaikos“ smuklė“ („Jamaica Inn“), kur jos partneris buvo Charlesas Laughtonas. Sužavėtas merginos talento, Laughtonas padėjo jai patekti į Holivudą, kur abu suvaidino pagrindinius vaidmenis Williamo Dieterle’s filme „Paryžiaus katedros kuprius“ („The Hunchback of Notre Dame“).
1941 m. O’Hara sukūrė pagrindinį moters vaidmenį Johno Fordo filme „Žalioji lyguma“ („How Green Was My Valley“). Šis filmas atnešė Fordui trečią „Oskarą“ už režisūrą ir tapo geriausiu metų filmu.
Aktorė aktyviai vaidino dar kelis dešimtmečius, bet 8-ojo pradžioje nusprendė pasitraukti iš kino. Į ekranus ji sugrįžo po 20 metų ir 1991-aisiais suvaidino Chriso Colambuso komedijoje „Tik vieniši“ („Only the Lonely“).
Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“
Naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Lietuva, Prancūzija, 2015) – dvilypis ir gana apgaulingas. Jame rasime visus elementus, kurie tapo „firminiais“ Barto kino ženklais, bet „Ramybėje...“ jie taip supaprastinti, kad kartais režisierius net priartėja prie autoparodijos. Kita vertus, Bartas, ko gero, dar niekad iki šiol nebandė pasižiūrėti į savo kuriamą kiną iš šalies.
Bartas nepasakoja istorijos – filmo naratyvu tampa būsenos (vienatvė, melancholija, abejonės, susvetimėjimas...), kurias ekrane išgyvena visi „Ramybės mūsų sapnuose“ veikėjai. Tradiciška Barto filmų kelionė čia visai trumpa. Veikėjai viso labo vyksta į Lietuvos kaimą: idiliška Eitvydo Doškaus nufilmuota tik prasidėjusio rudens gamta, nusvirusios, obuoliais apkibusios medžių šakos, tamsus ežeras, kuriame stinga tik baltų gulbių. Tai nėra įprastas Barto filmų peizažas, anksčiau buvęs minčių, nuojautų atspindžiu. Gamta čia – lyg materializavęsis sapnas, į kurį kelių ieško, bet niekaip neranda pavargęs vyras (Šarūnas Bartas), jo duktė (Ina Marija Bartaitė) ir mylimoji (Lora Kmieliauskaitė). Jie visi trys yra bėgliai – smuikininkė bėga nuo nepavykusių pastangų įrodyti, kad ji menininkė, duktė – nuo pernelyg skausmingų klausimų, vyras – nuo praeities. Bėga, kad atsidurtų savotiškuose likimo spąstuose, nes lieka vieni su savimi, savo baimėmis, prisiminimais ir kompleksais. Iš pirmo žvilgsnio saldus ir idiliškas nieko neveikimas tampa dar vienais veikėjų spąstais.
Krėsle prie televizoriaus
Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.
Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.
Pokalbis su filmo „Mūšiai“ režisiere Isabelle Tollenaere
Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų vasarį Meryl Streep vadovaus 66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio žiuri. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tai viena kūrybiškiausių ir įvairiapusiškiausių kino aktorių. Direktorius džiaugiasi, kad Streep vėl turės progos grįžti į Berlyną. Festivalyje ji lankėsi ne vieną kartą: 1999 m. aktorė gavo „Berlinale camera“ apdovanojimą, 2012 m.– „Auksinį lokį“ už kūrybos indėlį. Berlyno konkurse ne kartą rodyti ir filmai, kuriuose ji vaidino.
Berlinalės žiuri – pirmasis, kuriame dirbs aktorė. Jos pareiškime sakoma: „Nekantriai ir su didžiuliu džiaugsmu laukiu žiuri nario pareigų. Su jomis susijusi atsakomybė kelia baimę, nes niekad anksčiau nevadovavau niekam, bet viliuosi, kad pateisinsiu ankstesnių gerbiamų žiuri suformuotus aukštus lūkesčius.“
Krėsle prie televizoriaus
„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“
Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.
Pokalbis su filmo „Iš Šiaurės“ režisieriumi Dominicu Gagnonu
Kanadiečių režisierius ir menininkas Dominicas Gagnonas kurdamas filmus-koliažus naudoja „Youtube“ vaizdus. Filmuose kalbama apie terorą, ekonomikos nuosmukį, smurtą, chaosą, tarptautines įvaikinimo sistemas, benamius, sadomazochistus, jaunų vaikinų tapatybės krizę ir populiariosios kultūros fetišizmą. Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“, jis rodo Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.
Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).
Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.