Kinas

Dovilė Grigaliūnaitė

Pokalbis su filmo „Mūšiai“ režisiere Isabelle Tollenaere

Esame įpratę žiūrėti filmus apie karą, vaizduojamą iš kariaujančių vyrų perspektyvos. Lietuviškų šaknų turinti belgų režisierė Isabelle Tollenaere siūlo pažvelgti į karą kitaip. Ar karas gali visiškai pasibaigti? Ar karų nebūna taikos laikotarpiu? Festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomo filmo „Mūšiai“ režisierę domina, kaip neseniai vykę kariniai konfliktai veikia žmones ir tampa jų kasdienybės dalimi. Filmą sudaro keturi skyriai: „Bomba“, „Kareivis“, „Bunkeris“ ir „Tankas“. Jie filmuoti keturiose šalyse. Belgijos armijos darbuotojai nukenksmina ūkininko rastą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią bombą. Latvijoje turistai susimoka už atrakciją praleisti naktį atkurtoje karinių mokymų stovykloje. Albanijoje šeima gyvulių tvartą įsirengė buvusiame kariniame bunkeryje. Rusijoje siuvėjos fabrike siuva pripučiamas karines mašinas ir lėktuvus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ateinančių metų vasarį Meryl Streep vadovaus 66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio žiuri. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tai viena kūrybiškiausių ir įvairiapusiškiausių kino aktorių. Direktorius džiaugiasi, kad Streep vėl turės progos grįžti į Berlyną. Festivalyje ji lankėsi ne vieną kartą: 1999 m. aktorė gavo „Berlinale camera“ apdovanojimą, 2012 m.– „Auksinį lokį“ už kūrybos indėlį. Berlyno konkurse ne kartą rodyti ir filmai, kuriuose ji vaidino.

Berlinalės žiuri – pirmasis, kuriame dirbs aktorė. Jos pareiškime sakoma: „Nekantriai ir su didžiuliu džiaugsmu laukiu žiuri nario pareigų. Su jomis susijusi atsakomybė kelia baimę, nes niekad anksčiau nevadovavau niekam, bet viliuosi, kad pateisinsiu ankstesnių gerbiamų žiuri suformuotus aukštus lūkesčius.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“

Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.

Dovilė Grigaliūnaitė

Pokalbis su filmo „Iš Šiaurės“ režisieriumi Dominicu Gagnonu

 Kanadiečių režisierius ir menininkas Dominicas Gagnonas kurdamas filmus-koliažus naudoja „Youtube“ vaizdus. Filmuose kalbama apie terorą, ekonomikos nuosmukį, smurtą, chaosą, tarptautines įvaikinimo sistemas, benamius, sadomazochistus, jaunų vaikinų tapatybės krizę ir populiariosios kultūros fetišizmą. Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Panorama“, jis rodo Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.

Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).

Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.

Mantė Valiūnaitė

Kas rūpi dokumentininkams

Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.

Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.

Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.

Prasideda XV lenkų kino festivalis

Spalio 13–20 d. Vilniuje jau 15-ą kartą vyks Lenkų kino festivalis. Šių metų programoje – apdovanojimų bei žiūrovų dėmesio sulaukę devyni nauji lenkų kūrėjų filmai, filmų vaikams programa ir garsaus vilniečio – lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“,1958), „Salto“ (1965), „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982), „Lava“ („Lawa“, 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“, 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys „Paskutinė atostogų diena“. Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka.

Łukaszo Palkowskio „Dievai“ („Bogowie“, 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.

Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“

Gediminas Kukta

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile. 

Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.

Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.

Gediminas Kukta

Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.

Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.

Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.