Kinas

Jonas Ūbis

Žudiko vietoje

Krėsle prie televizoriaus

Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.

 

Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.

Prieš srovę

„Scanorama“ rodo Jano Nĕmeco filmų retrospektyvą

Kasmet „Scanorama“ lietuvių sinefilams siūlo atrasti originalius kino kūrėjus. Šiemet tai bus Janas Nĕmecas (g. 1936). Tai vienas iš nedaugelio čekų Naujosios bangos autorių, kurio filmai nepasiduoda klasifikuojami. Maištininkas ir vienišius Nĕmecas niekad neplaukė pasroviui. Gal todėl jo filmai ir dabar žada daug atradimų. „Scanorama“ pristatys tris režisieriaus filmus: ilgametražį debiutą „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), komišką dramą „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ („О slavnosti a hostech“, 1966) ir siurrealistinės lyrikos kupinus „Meilės kankinius“ („Mučedníci lásky“, 1967).

Informacija parengta pagal Peterio Hameso knygą „The Czechoslovak New Wave“ (2005).

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Honkongo režisierius ir prodiuseris Johnas Woo rengiasi grįžti į Holivudą ir kurti savo garsiojo filmo „Samdomas žudikas“ („The Killer“, 1989) perdirbinį. 1946 m. pabėgėlių iš komunistinės Kinijos šeimoje gimęs Woo karjerą pradėjo 1969 m. garsiojoje brolių Shaw kino studijoje, 1973 m. jis sukūrė pirmąjį filmą. Kung fu filmai atnešė jaunam režisieriui sėkmę, tačiau tarptautinė šlovė atėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai pasirodė filmas „Geresnis rytojus“ (1986) ir prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su aktoriumi Chow Yun-Fatu. Tada visi žavėjosi ypatingu Woo stiliumi ir ypač sulėtintai nufilmuotomis susišaudymų scenomis. Iš Woo filmų mokėsi Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino.

 

1993 m. Woo debiutavo Holivude filmu „Bėgantis taikinys“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Jeanas-Claude’as Van Damme’as. 1997 m. Woo sukūrė vieną geriausių savo filmų „Dviveidis“ („Face Off“) – fantastinį pasakojimą, kuriame Johno Travoltos ir Nicholaso Cage’o suvaidinti policininkas ir nusikaltėlis apsikeičia veidais. Po to buvo „Misija neįmanoma II“, „Kalbantys vėjui“, „Prisiminti pavojinga“. Po pastarojo filmo Woo grįžo į Kiniją, čia sukūrė kelias istorines dramas, tarp jų filmą „Raudonoji uola“ (2008) ir 2014 m. pasirodžiusį „The Crossing“. Neseniai interviu „Screen Daily“ režisierius prisipažino, kad norėtų grįžti į Holivudą ir pats užsiimti „Samdomo žudiko“ projektu. Tačiau vis dar neaišku, ar kaip prodiuseris, ar kaip režisierius.

Jonas Ūbis

Leiskime jiems džiaugtis

Krėsle prie televizoriaus

Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.

 

Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.

Živilė Pipinytė

Paliesti peteliškę

Nauji filmai – „Purpurinė kalva“

Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)

Pasirinkti bus sunku

Rekomendacijos „7md“ skaitytojams

Lapkričio 5 d. Vilniuje prasidės „Scanorama“. Iki lapkričio 22 d. kelių Lietuvos miestų gyventojai galės pasižiūrėti svarbiausiuose festivaliuose šiemet rodytus ir apdovanotus filmus, naujus Skandinavijos šalių kino kūrėjų darbus, konkurse dalyvaujančius jaunųjų Baltijos šalių kinematografininkų filmus, Dereko Jarmano, Jano Nemeco, Raimondo Vabalo kūrybos retrospektyvas. Programa įdomi ir gausi, todėl neišvengiamai teks rinktis. Savo skaitytojams, kuriuos norėtume vadinti rafinuotais estetais ir jausmingais intelektualais, siūlome nepražiopsoti šių devynių įmantrios kino formos bei ištarmės filmų (apie kitus priminsime jau festivaliui prasidėjus).

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį mirė amerikiečių kino aktorė ir dainininkė Maureen O’Hara, pernai gavusi „Oskarą“ už gyvenimo nuopelnus.

 

Maureen O’Hara (Maureen FitzSimons) gimė 1920 metais. Pirmą svarbų vaidmenį aktorė sukūrė 1939 m. Alfredo Hitchcocko filme „Jamaikos“ smuklė“ („Jamaica Inn“), kur jos partneris buvo Charlesas Laughtonas. Sužavėtas merginos talento, Laughtonas padėjo jai patekti į Holivudą, kur abu suvaidino pagrindinius vaidmenis Williamo Dieterle’s filme „Paryžiaus katedros kuprius“ („The Hunchback of Notre Dame“).

 

1941 m. O’Hara sukūrė pagrindinį moters vaidmenį Johno Fordo filme „Žalioji lyguma“ („How Green Was My Valley“). Šis filmas atnešė Fordui trečią „Oskarą“ už režisūrą ir tapo geriausiu metų filmu.

Aktorė aktyviai vaidino dar kelis dešimtmečius, bet 8-ojo pradžioje nusprendė pasitraukti iš kino. Į ekranus ji sugrįžo po 20 metų ir 1991-aisiais suvaidino Chriso Colambuso komedijoje „Tik vieniši“ („Only the Lonely“).

Živilė Pipinytė

Pabandęs įžengti

Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“

Naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Lietuva, Prancūzija, 2015) – dvilypis ir gana apgaulingas. Jame rasime visus elementus, kurie tapo „firminiais“ Barto kino ženklais, bet „Ramybėje...“ jie taip supaprastinti, kad kartais režisierius net priartėja prie autoparodijos. Kita vertus, Bartas, ko gero, dar niekad iki šiol nebandė pasižiūrėti į savo kuriamą kiną iš šalies.

 

Bartas nepasakoja istorijos – filmo naratyvu tampa būsenos (vienatvė, melancholija, abejonės, susvetimėjimas...), kurias ekrane išgyvena visi „Ramybės mūsų sapnuose“ veikėjai. Tradiciška Barto filmų kelionė čia visai trumpa. Veikėjai viso labo vyksta į Lietuvos kaimą: idiliška Eitvydo Doškaus nufilmuota tik prasidėjusio rudens gamta, nusvirusios, obuoliais apkibusios medžių šakos, tamsus ežeras, kuriame stinga tik baltų gulbių. Tai nėra įprastas Barto filmų peizažas, anksčiau buvęs minčių, nuojautų atspindžiu. Gamta čia – lyg materializavęsis sapnas, į kurį kelių ieško, bet niekaip neranda pavargęs vyras (Šarūnas Bartas), jo duktė (Ina Marija Bartaitė) ir mylimoji (Lora Kmieliauskaitė). Jie visi trys yra bėgliai – smuikininkė bėga nuo nepavykusių pastangų įrodyti, kad ji menininkė, duktė – nuo pernelyg skausmingų klausimų, vyras – nuo praeities. Bėga, kad atsidurtų savotiškuose likimo spąstuose, nes lieka vieni su savimi, savo baimėmis, prisiminimais ir kompleksais. Iš pirmo žvilgsnio saldus ir idiliškas nieko neveikimas tampa dar vienais veikėjų spąstais.

Jonas Ūbis

Išgyvens ir prisimenantys

Krėsle prie televizoriaus

Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.

Jonas Ūbis

Prieblanda kine

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.

Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.