Kaip kalbėti apie Holokaustą

Debiutinis László Nemeso „Sauliaus sūnus“ pernai Kanuose buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu, neseniai jis gavo „Oskarą“. Nemeso filmas remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera susitelkia į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje – palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą gyvą, bet paskui karininko nužudytą berniuką. Sauliaus ryžtas nepatinka kitiems kaliniams, nes zonderkomanda kartu su visu konclageriu rengiasi sukilimui ir pabėgimui.

„Sauliaus sūnus“ sukelia daug abejonių. Viena vertus, filmo kūrėjai siekia kuo didesnio autentiškumo: pirmasis filmo pusvalandis pritrenkia ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu, meistriškai kuriama įtampos kupina atmosfera. Režisierius rodo krematoriumo kasdienybę, kuri savaime siaubinga. Bet netrukus ima ryškėti formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį taip nieko daugiau ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora pernelyg aiški, kad išlaikytų filmo svorį ir pusiausvyrą tarp dokumentiškumo bei alegorijos. Kuo toliau, tuo labiau berniuko tema veda filmą prie tradicinės naracijos, jos melodramatiškumas atrodo kaip meninis kompromisas, nes supaprastina filmo ištarmę ir paneigia tai, ką režisierius rodo visą filmą, – žmogiškumas lageryje neįmanomas. Tačiau būtent melodramatiška gaida paradoksaliai paryškina, kad turime reikalą su perdėtai estetizuotu, žiūrovų įpročius savaip kutenančiu reginiu. Todėl ir filmo autentiškumas, kurį turėtų pabrėžti keliskart rodomos slapta kalinių daromos nuotraukos, tampa abejotinas.

Nuotraukos – lyg nuoroda į platesnius pasvarstymus, nes Aušvico kalinių slapta 1944 m. krematoriume darytos nuotraukos buvo argumentas diskusijoje su „Shoah“ kūrėju Claude’u Lanzmannu, neigusiu bet kokią galimybę naudoti filmuose apie Holokaustą dokumentinę medžiagą. Tačiau netikėtai būtent Lanzmannas, kuris ne pirmą dešimtmetį priešinasi bet kokiems bandymams kurti vaidybinius filmus apie Katastrofą, parėmė „Sauliaus sūnų“. Kartu, žinoma, filmas tęsia ir ne pirmą dešimtmetį trunkančius svarstymus, koks turi būti menas po Holokausto, ar dar egzistuoja su šia tema susiję tabu.

Pateikiame lenkų kino kritikų K. Kwiatkowskio, M. Steciak ir P. Czerkawskio pokalbių su filmo kūrėjais – operatoriumi Mátyásu Erdély ir pagrindinį vaidmenį suvaidinusiu poetu Géza Röhrigu – fragmentus.

Jūs gimėte 1976 metais, režisierius László Nemesas – metais vėliau. Kodėl grįžtate prie Holokausto?

Mátyás Erdély: Vyresnių kartų kūrėjai kine bandė numalšinti skausmą. Mūsų karta pasirengusi ieškoti naujos pasakojimo apie Šoa kalbos. Nuo Antrojo pasaulinio karo tragedijos praėjo per 70 metų. Nusitrynė atmintis apie nacių nusikaltimų mastą. Todėl nusprendėme būti konkretūs. Parodėme techninę Katastrofos pusę, naikinimo lagerių struktūrą. Filme stebime visą procesą: nuo tada, kai žmonės su lagaminais išlipa iš traukinio, nežinodami, kas jų laukia, nusirengia prieš eidami į „dušą“, iki pat tos akimirkos, kai jų pelenai beriami į upę. Matyt, todėl „Sauliaus sūnus“ toks paveikus filmas. Jis įveda žiūrovą į pragaro centrą.

Tačiau kamera stebi veikėją labai šaltai.

Iki galo negalima suprasti lageryje atsidūrusio žmogaus psichikos ir jausmų. Dauguma patekusių į Aušvicą-Birkenau žuvo. Tai buvo mirties lageris, jo steigėjai sakė tiesiai: „Iš čia išeinama tik pro kaminą.“ Išgyveno vos saujelė. Todėl nusprendėme susikaupti prie mums prieinamų detalių. Sukurti vieno vyro, kuris lageryje nori palaidoti vaiką, portretą. Papasakoti apie jo maištą ir troškimą išsaugoti žmoniškumą nežmoniškoje situacijoje.

Įspūdį sustiprina siauras kadras. Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Mes susikaupiame prie Sauliaus veido, tad portreto formatas buvo akivaizdus. Fotografijos istorijoje tokio pobūdžio portretui dažniausiai buvo pasirenkamas kvadratui artimas formatas. Tačiau mes kartu norėjome ir riboti žiūrovui perteikiamą informaciją. Jis negalėjo matyti daugiau už veikėją. Viską, ką mums reikėjo parodyti, išgaudavome kameros judesiu.

Kaip Jūs rengėtės šiam filmui?

Kelias dienas praleidome Aušvice. Anksčiau bijojau, maniau, kad tai per sunki patirtis. Tas apsilankymas tapo svarbia mano psichinio pasirengimo dalimi. Nepamatęs tos vietos nebūčiau supratęs visos apimties. Aušvicas ir Birkenau yra kaip atskiras miestas, bet juk lageris visas neišliko. Bet man taip pat svarbu ir kuo giliau suprasti režisieriaus idėją. Apie šį projektą kalbėjomės kelerius metus, kai László ir prodiuseris ieškojo pinigų. Turėjau suprasti kiekvieną scenarijaus eilutę, kiekvieną menkiausią sceną: kodėl ji ten atsirado, ko ja norime pasiekti ir kokius jausmus sukelti. Vis iš naujo skaitėme tekstą, o László atsakinėjo į mano klausimus. Didžiausia problema buvo paskutinė scena. László pabrėždavo, kad filmas apie Katastrofą negali turėti paprastos pabaigos. Nieko, ką žiūrovas galėtų suprasti kaip banalybę, moralą, išvadą. Tai sunkus uždavinys, nes prieštarauja žiūrovų patirčiai. Finalą sugalvojome tik filmuodami, per dvidešimties minučių pertrauką, kurią režisierius paskelbė matydamas, kad originalus sumanymas neveikia.

„Sauliaus sūnus“ – viena didžiausių pastarųjų metų vengrų kino sėkmių. Stebėjote jo suklestėjimą dirbdamas su Korneliu Mundruczo. Ar valdžia sužlugdė pakilimą?

Nenorėčiau kalbėti šia tema. Esu dėkingas, kad galėjome įgyvendinti „Sauliaus sūnų“. Tai buvo rizikingas projektas, jo nenorėjo paremti joks Europos kino fondas, atsisakė vokiečiai, prancūzai, Izraelis. Vengrijos kino fondas finansavo viską. Todėl nors daugelis dalykų vengrų kine susiję su politika ir valdančiosios partijos tikslais, nenoriu apie tai kalbėti.

Kamera Jus seka iš paskos beveik visą filmą. Ką reiškė Sauliaus vaidmuo techniniu požiūriu?

Géza Röhrig: Tai buvo neįtikėtinai alinantis procesas. Tradiciniame filme dažniausiai yra 200–300 montažinių suklijavimų. „Sauliaus sūnuje“ – tik 80. Daug valandų praleidome repetuodami, turėjome atmintinai išmokti atskirų kadrų choreografiją. Kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis buvo preciziškai suplanuoti. Tai buvo labai sunku. Paprastai kiekvienam kadrui skirdavome tris valandas, kol apskritai įjungdavome kamerą. Svarbu buvo ir tai, kad filmavome 35 mm juostoje, o ji labai brangi. Būtų nepavykę, jei ne nuostabi ir drausminga grupė. Tai neįtikėtina patirtis, ypač turint galvoje, kad dauguma mūsų buvo debiutantai.

Kam šiuolaikiniams žiūrovams reikia tokio filmo?

Nors atrodo, kad nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo jau daug laiko, to laikotarpio žaizdos dar neužgijo. Turime tai suvokti, ypač Vidurio Europoje – tikroje žudymo zonoje, kurioje naciai įgyvendino Holokausto planą. Jei reikėtų rinktis šalį, kuri 1943–1945 m. patyrė didžiausią žiaurumą, greičiausiai tai būtų Lenkija. Kai apie tai galvoju, visai nesistebiu, kodėl taip reaguojate į visokius paistalus apie „lenkų koncentracijos stovyklas“.

Kai užlieja tokio pobūdžio nežinojimas, verta prisiminti, kaip buvo iš tikrųjų?

Taip, juolab kad vis sužinome naujų detalių apie siaubingas Aušvico gyvenimo realijas. Kai pradėjome „Sauliaus sūnų“, mažai žinojau apie zonderkomandą. Žinoma, buvau susidūręs su šiuo pavadinimu, kad ir Tadeuszo Browskio apsakymuose, bet tik filmas atskleidė tų žmonių padėties tragizmą.

Rengdamasis vaidmeniui buvote susitikęs su paskutiniu gyvu zonderkomandos nariu.

Vėliau grįžau pas tą devyniasdešimt trejų senuką parodyti baigto filmo. Tada išgirdau, kad iki tol niekam nepavyko perteikti filme to, ką jis patyrė lageryje. Dauguma kūrėjų negali atsispirti pagundai parodyti Aušvico kalinius kaip tam tikrą bendruomenę. Tačiau jie neturėjo galimybių mąstyti tokiomis kategorijomis. Kiekvienam reikėjo galvoti apie save ir apie tai, kaip išgyventi dar vieną valandą, dieną ar mėnesį.

Jūsų herojus yra toks, bet vieną akimirką persimaino ir nusprendžia padaryti viską, kad žydų berniukas būtų palaidotas. Kaip tai paaiškintumėte?

Saulius yra ypatingos berniuko mirties liudininkas: vaikas išgyveno dujų kamerą, bet netrukus buvo pasmaugtas nacių gydytojo. Paveiktas tos sukrečiančios scenos, personažas patiria lyg antrą gimimą. Nors anksčiau jis elgėsi kaip zombis, dabar jam sugrįžta žmogiškos reakcijos. Šiuo požiūriu poreikis palaidoti berniuką ir išsaugoti jo kūną nuo sudeginimo man atrodo daug svarbesni už vėlesnį pabėgimą iš lagerio. Pastarasis veiksmas grynai instinktyvus, juk šuo taip pat bandytų pabėgti iš degančių namų.

9-ajame dešimtmetyje Krokuvoje studijavote lenkų literatūrą. Kokie autoriai padarė didžiausią įtaką?

Pirmiausia susižavėjau Edwardu Stachura. Tai retas nonkonformisto atvejis – jis ne tik neigė, bet ir mokėjo parodyti gyvenimo džiaugsmą. Dar garbinau Gombrowiczių ir Schulzą, o iš teatro kūrėjų – Tadeuszą Kantorą. Gana gerai žinau 9-ojo dešimtmečio pabaigos lenkų kultūrą. Vėliau, deja, praradau su ja ryšį, nes išvažiavau į Niujorką, kuris yra visiškai atskiras mikrokosmosas.

Netrukus Budapešte pasirodys dar viena mano eilėraščių knyga. Man patinka pavadinimas „Žmogus, kuris nešioja praeitį savo batuose“. Jis apie mane, nes jau 15 metų gyvenu toli nuo tėvynės. Esu žydas, idėja nešioti praeitį batuose man ypač artima. Tai dalis mūsų tapatybės. Tikiu, kad istorijoje būna tokių laikų, kai žmonės suartėja, ir tokių, kai praraja tarp jų gilėja. Jaučiu, kad šiuo metu kiekvienas jaučiasi vis vienišesnis. Todėl nešioju savo šaknis batuose.

Daug žmonių bando atrakinti „Sauliaus sūnų“ religijos raktu. Kaip reaguojate į tokius bandymus?

Visada atidžiai į tai žiūriu. Sutikau daug krikščionių, kurie tvirtina, kad finalinė plaukimo per upę scena yra krikšto alegorija. Mes to nesiekėme, bet neatmetu ir tokios interpretacijos. Juk visko numatyti neįmanoma, o kūrinys visada būna išmintingesnis už kūrėją.

Parengė K. R.