Už sienų

Kovo 11-oji – visų šventė, kad ir kaip ją norėtų pasisavinti politikai ar televizijos. Kiekvienas turi su šia diena susijusių prisiminimų, kurių iš atminties neišstums LRT diegiami kolektyviniai masinės kultūros ritualai. Absurdas, bet jų dalimi tapo tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Arkikatedros ar madų šou Valdovų rūmuose, nors, tiesą sakant, pastarieji tik panašiems renginiams ir tinka. Tarp jų LRT kovo 11 d. programoje (16.20) atsidūrė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2006), sukurtas pagal tikrą įvykį.

Filmas nukels į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su savo septyniolika metų nematytu tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai ir visai nesijaučia čia svetima. Būsimas susitikimas su tėvu kuria nematomą įtampą. Tėvas 1944-aisiais liko Lietuvoje, dabar jis – tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. „Kai apkabinsiu tave“ veiksmo laikas – kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Rūta negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune. Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir žadina tokį Rūtos nerimą. Tėvas taip pat bando suprasti, kodėl neišvyko kartu su žmona ir dukra. Kas privertė jį pasilikti, spėlios ir žiūrovai.

Jau pirmieji filmo kadrai, kai Rūta stebi, kaip tuščioje Berlyno gatvėje pagrobiamas žmogus, žada, kad susitikimas nebus paprastas. Rūtos tėvas (Andrius Bialobžeskis) netrukus taip pat pradeda nujausti, kad kažkas vyksta ne taip: jį globoti apsiėmęs senas pažįstamas žurnalistas Aleksandravičius (Giedrius Arbačiauskas) būtinai nori, kad Rūta atvyktų į Rytų zoną.

Bet tikroji filmo tema – tėvo ir dukters ryšys. Kitaip nei rutuliodamas pasakojimą apie du Berlynus, – skirtingų politinių sistemų veidrodžius, – kuriame neišvengė gana plakatiškų supaprastinimų, šią temą režisierius plėtoja itin subtiliai. Jis susieja atskirą šeimos ir didžiąją istoriją. Istoriją apie tai, kad Berlyno siena atsirado daug anksčiau nei buvo pastatyta tikroji, stovėjusi iki 1989-ųjų. Ir istoriją apie tai, kad dar didesnės sienos iškyla tarp artimiausių žmonių. Priežastys skirtingos – ideologija, meilė, lūkesčiai ar baimė būti atstumtam, istorijos kataklizmai. Visa tai atspindi Rūtos ir jos tėvo likimas. Tai universali istorija, kurių dabar taip stinga lietuvių kinui.

Suvienytos Europos, kuri „Kai apkabinsiu tave“ veikėjams turėjo atrodyti tik dar viena utopija, idėja žadina daug prisiminimų. Šiandien (11 d. 23.35) LRT parodys italų režisieriaus Alberto Negrini televizijos filmą „Naujasis pasaulis“ (2014), kuris nukels į 1941-uosius, kai Europoje triumfavo visai kitos idėjos. „Naujojo pasaulio“ veikėjai – fašistų persekiojami intelektualai būtent tais metais nuo pasaulio atskirtoje Viduržemio jūros saloje pradeda kurti laisvos ir suvienytos Europos projektą – „Il Manifesto di Ventotene“.

Kito italo – debiutanto Alessio Cremonini – 2013 m. filmas „Pasienis“ (LRT, 17 d. 22 val.) taip pat remiasi tikrais faktais ir pasakoja apie vieno Sirijos kaimelio, kuris atsidūrė pilietinio karo epicentre, gyventojas – seseris Ają ir Fatimą. Pastarosios vyras Šadis kovoja sukilėlių armijoje. Vienintelis būdas moterims išsigelbėti – kirsti Turkijos sieną ir laukti, kada prie jų prisijungs Šadis. Tačiau kirsti sieną, už kurios laukia laisvė, ne taip lengva.

Į Artimuosius Rytus perkels ir režisierės Talyos Lavie filmas „Nulis motyvacijos“ (LRT Kultūra, 16 d. 22.30). Jo herojės – karo tarnybą Izraelio pietuose atliekančios moterys. Dveji metai armijoje vienoms atrodo išbraukti iš gyvenimo, kitoms – galimybė atrasti save. Režisierė nusprendė į tai pažvelgti su humoru, juolab kad filmo herojės tarnauja administracijoje ir gyvybe nerizikuoja. Dafi, kurios užduotis – naikinti dokumentus, nekenčia dykumos ir svajoja būti perkelta į Tel Avivą. Zohar yra blogiausias kareivio tipas: pernelyg protinga daugumai savo vadų ir dar velniškai sarkastiška. Filmas susideda iš trijų novelių ir žada puikią pramogą. Kaip tik to ir reikia, kai televizijos nuolat isteriškai garbina lietuvių savanorius bei armiją.

Kita mūsų televizijų isterija siejasi su kulinarinėmis laidomis. Nežinau, ar mėgstu gaminti, bet panašių laidų vengiu, nes savimi besigrožintys televizijos virėjai kalba tokias banalybes, kad apetitas dingsta iškart. Tačiau Jono Favreau filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, šiandien, 11 d. 11.55) – ne tik dar viena istorija apie tai, kaip kiekvienas gali pakeisti savo gyvenimą ir pagaliau atrasti save, bet ir puikus įrodymas, kur režisierių gali nuvesti tokie filmai kaip „Geležinis žmogus“ – Favreau sukūrė bene kelias jo serijas. Todėl suprantu, kodėl „Šefe ant ratų“ jis staiga sustabdo veiksmą ir rodo skirtingas maisto gaminimo fazes, leidžia savo veikėjams pjaustyti, smulkinti, virti ir kepti, o žiūrovams – pajusti, kas vyksta jų skrandžiuose.

Kanadietis Jeanas Marcas Valle, regis, vis dar tiki Holivudu, tad jo filmas „Dalaso klubas“ (TV3, 13 d. 22.30) – visai kitokia sėkmės istorija, nors jos herojus – realus Teksaso elektrikas, kuris 1992 m. mirė nuo AIDS, prieš tai septynerius metus kovojęs už teisę gydytis tuo, kuo nori. Tas Rono Vudrofo (jį suvaidinęs Matthew McConaughey pelnė „Oskarą“) troškimas puikiai siejasi su jo verslumu ir kitomis humanistinėmis, gana melodramatiškai pateiktomis filmo idėjomis.

Bet jei jau pradėjome apie ligas, siūlau šiąnakt prisiminti bene geriausią 2001 m. Alejandro Amenábaro filmą „Kiti“ (LNK, 11 d. 00.25). Du filmo herojės Greis (Nicole Kidman) vaikai serga keista liga – jie nepakelia dienos šviesos. Greis su vaikais gyvena Džersio saloje, didžiuliame tvarkingame Viktorijos stiliaus name, kur užuolaidos nuolat dengia langus. Viskas ima keistis, kai namuose atsiranda trys nauji tarnai. Staiga namas pradeda gyventi savo gyvenimą – durys atsiveria pačios, pianinas pradeda groti vidurnaktį. Už lango – 1945-ieji. Artėja karo, į kurį išvykęs Greisės vyras ir vaikų tėvas, pabaiga.

Amenábaras yra sakęs, kad „mūsų vaizduotėje, tame, kas nepasakyta iki galo, glūdi nerimas, paranoja, apsėstumas, snaudžiantys kolektyvinėje sąmonėje“. Jo „Kiti“ – filmas apie tai, bet ir apie sunkumą suprasti, kas yra gyvųjų, o kas – mirusiųjų pusėje.

Jūsų –

Jonas Ūbis