„Ida“ nepatinka lenkų dešiniesiems
Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.
Pawełas Pawlikowskis savo komentare „Variety“ sakė, kad kai filmas pasirodė ekranuose, dešinieji politikai jo nekomentavo. Tačiau kai filmas sulaukė tarptautinės auditorijos dėmesio, prizų ir buvo nominuotas „Oskarui“, juo buvo pasinaudota rinkimų kompanijoje: „pasigirdo balsų, kad tai antilenkiškas filmas, dalis pasaulinės kampanijos, naikinančios gerą Lenkijos vardą“. Režisierius pabrėžė: „Ida“ nepateikia jokių sprendimų, neaiškina nesusipratimų, tai ne filmas apie lenkų istoriją. Tai subtilus filmas, kurio sudėtingi personažai kelia universalius, egzistencinius klausimus. Todėl nesibaigiančios atakos prieš „Idą“ atrodo absurdiškos. Šis filmas nacionalistams yra pretekstas žadinti patriotinius jausmus, išreiškia jų amžiną apsėdimą, tikėjimą pasauliniu tariamu žydų, vokiečių, rusų, kairiųjų liberalų sąmokslu prieš Lenkiją. Tai jų ksenofobija, o ne mano filmas kenkia geram mūsų šalies vardui pasaulyje.“
Baigėsi jubiliejinis kino festivalis „Belyje stolby“
Šeštadienį baigėsi XX archyvinio kino festivalis „Belyje stolby“. Jo svečiai galėjo pamatyti ne tik Valstybiniame Rusijos kino archyve saugomus filmus, bet ir filmus iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus, Austrijos kino archyvo, „George Eastman House“ ir Maskvos kinematografijos instituto (VGIK) kolekcijų.
Viena pagrindinių festivalio temų buvo „Kinas apie kiną“. Šioje programoje parodyti ir garsūs filmai – Edwardo Sedgwicko „Kino operatorius“ (1928), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Busteris Keatonas, ar Rene Clairo „Tylėjimas – auksas“ (1947), ir menkiau žinomi, tokie kaip Vladimiro Ervaiso dokumentinis filmas „Kinas“ (1970) apie tai, kaip kalnų kišlako gyventojai žiūri Grigorijaus Kozincevo filmą „Hamletas“, ar vaidybinio kino klišes parodijuojanti ir dvi poeto Vladimiro Majakovskio meiles – Lilią Brik ir Veroniką Polonskają – suvedusi „Stiklinė akis“ (rež. Lilia Brik, Vitalijus Žemčiužnas, 1928). Dokumentinėje šios programos dalyje išsiskyrė Sergejaus Eizenšteino atminimui skirta medžiaga, kurioje nufilmuotos režisieriaus laidotuvės, jo butas. Festivalyje įvyko šios unikalios medžiagos (dalis nufilmuota spalvotoje juostoje) premjera, ją pristatė Eizenšteino kūrybos tyrinėtojas Naumas Kleimanas. Taip pat festivalis parodė programą „Archyvų radiniai“, kurioje daug „Gosfilmofonde“ rastų, bet ilgai dingusiais laikytų trumpo metražo filmų, kuriuose vaidino amerikiečių komikai Harry Langdonas, Haroldas Lloydas ir kiti. Tarp atrastų – ir kronikiniai kadrai, kuriuose užfiksuotas filologas, rašytojas, kino teoretikas Jurijus Tynianovas. Tai vieninteliai kino kadrai, kuriuose galima matyti Tynianovą.
Viena festivalio programų „Gelovanis iki Stalino“ buvo skirta aktoriui ir režisieriui Michailui Gelovaniui, kuris 15 metų įvairiuose filmuose vaidino Josifą Staliną. Programoje parodyti iki tol sukurti filmai ir vaidmenys, kurie atskleidžia Gelovanį buvus savitu kinematografininku. Kita programa buvo skirta aktorei Franciskai Gaal, kuri buvo populiari ir tarpukario Lietuvoje. 2015 metais mirė vienas labiausiai neįvertintų rusų režisierių Viktoras Sokolovas (1928–2015). Festivalis surengė režisieriaus atminimui skirtą retrospektyvą, kurioje parodytas ir, Aleksejaus Germano žodžiais tariant, „vienas geriausių filmų Žemėje“ – 1965-aisiais pasirodęs „Draugai ir metai“. Kita retrospektyva skirta broliams Hansui ir Oscarui Fischingeriams. Jie laikomi abstraktaus kino pionieriais, bet 4-ojo dešimtmečio Vokietijoje jų filmai buvo pavadinti „degeneratyviu menu“ ir sunaikinti.
Maskvos kinematografijos institutas parengė studentų darbų programą. Joje – 1920–1980 m. studentų, vėliau tapusių kino klasikais, sukurti filmai, kai kurie pirmąkart parodyti po septyniasdešimties metų. Filmai kurti 35 mm juostoje, dalies egzistuoja vienintelė kopija. Tradiciškai festivalyje pristatyti ir naujai restauruoti filmai. Tarp jų – būsimo „Drakulos“ kūrėjo Toddo Browningo „Drifting“ (1923) bei pasaulinė animacinės operos „Pasaka apie kvailą peliuką“ (1940), kurią sukūrė Michailas Cechanovskis ir Dmitrijus Šostakovičius, premjera.
Parengė Ž. P.
