Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.
Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“
„Feniksas“ – stilingas filmas, jis verčia prisiminti Alfredą Hitchcocką, film noir, Douglaso Sirko melodramas, pokario metais kurtus amerikiečių ar britų filmus, kurių veiksmo vieta buvo niūrus, sugriautas Berlynas, o veiksmo laikas – dažniausiai naktis. „Fenikso“ scenarijų Petzoldas rašė kartu su pernai mirusiu savo mokytoju Harunu Farockiu – vienu svarbiausių naujojo vokiečių kino kūrėju, intelektualu, suformulavusiu ne vieną šiuolaikiniam vokiečių menui svarbų klausimą. Todėl filmo neišsemia tik jo siužetas, tai greičiau bandymas performuluoti garsųjį Theodoro Adorno posakį, kad po Aušvico menas ir kūryba neįmanomi.
Petzoldas ir Farockis tarsi klausia, ar įmanoma meilė po Holokausto. Atsakymas bus netikėtas, bet nenoriu atimti iš Jūsų, mieli skaitytojai, paskutinės filmo scenos. Ji – nuostabi ir verčia nuolat grįžti prie filmo, bandyti jį suprasti, nors kiekvienas sugrįžimas tik išplečia interpretacijų ribas. Režisierius yra sakęs, kad tai scenai jie su filmavimo grupe rengėsi tris savaites ir visų akyse buvo ašaros. Aš juos suprantu – tokių filmų pabaigų jau niekas nebekuria.
Į konclagerį sugrąžins ir Phillippo Kadelbacho televizijos filmas „Nuogas tarp vilkų“ (LRT, 10 d. 22.45). Tai ne DEFA kino studijoje 1963 m. kurta autobiografinio Brunono Apitzo romano ekranizacija, kurią, manau, prisimena vyresni žiūrovai, filmas kurtas pernai, muziejumi paverstame Buchenvalde. Jo herojus Buchenvaldo kalinys Hansas Pipingas iš Lenkijos atvežtų žydų lagamine randa trejų metų vaiką ir nusprendžia jį išsaugoti.
Petzoldas yra sakęs, kad nori sukurti filmą apie vokiečių aktorę, kuri siekia karjeros Holivude, bet galiausiai ji pamirštama ir Vokietijoje. Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko karjera, man regis, klostėsi daug sėkmingiau, kol jo „Senis“ nesužavėjo Quentino Tarantino ir Holivudo. TV3 (6 d. 22.30) parodys 2013 m. JAV režisieriaus sukurtus „Stokerius“. Filmo herojė aštuoniolikmetė Indija (Mia Wasikowska) netenka tėvo, jos santykiai su motina (Nicole Kidman) sudėtingi. Bet per tėvo laidotuves staiga atsiranda tėvo brolis Čarlis (Matthew Goode), apie kurį mergina niekada negirdėjo. Dėdė sako, kad aštuoniolika metų keliavo po pasaulį, bet dabar jis pasirengęs susidraugauti su naujais šeimos nariais ir atsikrausto jų namus. Indija iš pradžių susižavi Čarliu, bet gana greitai pradeda jį įtarinėti.
Park Chan-wookas visada kuria sinefilišką kiną, todėl „Stokeriai“ primins ir Hitchcocką, ir korėjiečių siaubo filmus, ir tradicinę amerikietišką šeimos dramą, bet iš tikrųjų tai pasaka apie šeimos ryšius ir iniciaciją, kurios vaizdinį greičiausiai įkvėpė impresionistų paveikslai. Blogis ėda personažų sielas, prievartą ir seksą jungia beveik biologinis ryšys, o Philipo Glasso muzika atskleidžia slaptus ją keturiomis rankomis grojančių personažų troškimus. Laikas namuose tarsi sustojo – čia viskas idealiai gražu ir primena 6-ąjį dešimtmetį, nors namus supa šiuolaikinė Amerika.
Jei atvirai, manydamas, kad Stokerių pavardė filmo titruose atsirado neatsitiktinai, laukiau, kada ekrane pasirodys Bramo Stokerio aprašyti dantys. Tačiau turiu prisipažinti, kad jų laukiu ir žiūrėdamas lietuviškų televizijų žinias, laidą „Dėmesio centre“ ar televizijos forumus.
Jūsų –
Jonas Ūbis
