Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.

Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.

Pokalbis su Toddu Haynesu

Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmų kūrėjais. Vienas garsiausių ir laukiamiausių šių metų filmų – „Kerol“ („Carol“, D. Britanija, JAV, 2015). Jo autorius, amerikiečių režisierius Toddas Haynesas lietuvių žiūrovams pažįstamas iš filmų „Auksinė praraja“ („Velvet Goldmine“), „Toli nuo rojaus“, „Manęs čia nėra“. Jis gimė 1961 m. Los Andžele, studijavo meno istoriją ir semiotiką. Pirmąjį trumpo metražo filmą Haynesas sukūrė 1978-aisiais. Baigęs studijas, persikėlė į Niujorką. Čia 1987 m. debiutavo kontroversišku muzikiniu filmu „Superstar: The Karen Carpenter Story“, kuriame „vaidino“ lėlės Barbės ir buvo pasakojama amerikiečių popžvaigždės Karen Carpenter kovos su bulimija ir anoreksija istorija. Filmas ekranuose nepasirodė. Pilnametražis Hayneso debiutas „Poison“ sukėlė dar daugiau kontroversijų ir tapo radikalios dešiniosios grupuotės „American Family Association“ atakų objektu. Jo pagrindas buvo Jeano Genet tekstai, filmas laikomas vienu svarbiausių New Queer Cinema įvykių. 1998 m. sukurtos „Auksinės prarajos“ premjera įvyko Kanuose, bet didžiausią komercinę sėkmę režisieriui atnešė filmas „Toli nuo rojaus“ Douglaso Sirko melodramos motyvais. Dramoje „Manęs čia nėra“ režisierius sukūrė originalią Bobo Dylano biografiją, kurioje dainininką suvaidino šeši aktoriai. Bene didžiausias Hayneso projektas – penkių valandų trukmės serialas pagal Jameso M. Caino romaną „Mildred Pirs“, kurį 1945 m. ekranizavo Michaelas Kurtizas. 2011 m. pasirodęs Hayneso serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Kate Winslet, pelnė kelis „Emmy“ apdovanojimus. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Pawełu T. Felisu ir Anna Tatarska fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).

23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“

Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.

„Fusio“ režisierius apie savo filmą

Nuo kovo 11 d. Lietuvoje rodomas naujausias islandų režisieriaus Daguro Kari filmas „Fusis“ („Virgin Mountain“, 2015). Lietuviška jo premjera įvyko per „Scanoramą“, kur filmas tapo vienu populiariausių. Lietuvos žiūrovai matė ne vieną islandų režisieriaus, išgarsėjusio po „Albinoso Nojaus“ („Noi albinoi“, 2003), filmą. „Fusis“ pernai pristatytas Berlyno kino festivalyje, pelnė Traibekos ir Valjadolido festivalių prizus, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Tai pasakojimas apie apkūnų keturiasdešimtmetį, kuris gyvena kartu su motina, jo gyvenimo rutiną. Pateikiame režisieriaus interviu Arturui Zaborskiui fragmentus.

Rekomenduojame „Kino pavasario“ filmus

„Kino pavasaris“ jau ne už kalnų, todėl laikas apsispręsti, ką iš tikrųjų norime pamatyti. Šįkart „7md“ išskyrė tris festivalyje dažniausiai sutinkamas žiūrovų grupes: žmones, sinefilus ir snobus. Žinoma, tai nereiškia, kad viename negali tilpti visi trys.

„Kino pavasario“ inf.

Kovo 11-osios išvakarėse festivalis „Kino pavasaris“ pristatė lietuvių filmų programą. Joje bus rodomi Lietuvos kino kūrėjų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir JAV ir Vakarų Europoje, filmai. Programą atidarys Albinos Griniūtės bendros Lietuvos, Suomijos ir Estijos gamybos dokumentinis filmas „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gowns“). Jis pasakoja penkių Suomijos salyno gyventojų istorijas. Laikas čia tarsi sustojęs, o santykis su gamta – ypač ryškus. Griniūtė „Kino pavasario“ žiūrovams gerai pažįstama: 2012 m. jos trumpametražis filmas „Našlaitynas“ buvo išrinktas geriausiu lietuviško kino debiutu. „Kino pavasario“ žiūrovai pamatys naują Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“ apie žmones, gyvenančius Mariupolyje – Rytų Ukrainos mieste, šalia kurio vis dar vyksta karas. Pasaulinė filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, jis buvo atrinktas į prestižinę dokumentinių filmų programą „Panorama“. Naująjį filmą „Karalių pamaina“ „Kino pavasaryje“ pristatys režisierius Ignas Miškinis, išgarsėjęs filmu „Artimos šviesos“ (2009). Filmo herojus – jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis komos būklės ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį. Filme vaidina Dainius Gavenonis, Aistė Diržiūtė. „Filmo scenarijų rašėme kartu su Sauliumi Drunga. Norėjome istoriją papasakoti mažoje erdvėje, minimaliomis priemonėmis. Tai buvo didžiausias iššūkis. Tai pirmas mano filmas, kuriame tiek daug dialogų“, – kalbėjo Miškinis spaudos konferencijoje. „Mariupolis ir „Karalių pamaina“ varžysis tarptautinėje konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šių metų vasario 23 dieną, eidamas 79-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos animacinių filmų kūrėjas Antanas Janauskas. Jis gimė 1937 m. birželio 20 d. Preidžiuose, Panevėžio rajone. 1965 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.

Dirbti Lietuvos kino studijoje Janauskas pradėjo 1965 metais. Nuo 7-ojo dešimtmečio Janauskas kūrė animacinius filmus, buvo aktyvus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys. Jo filmai pelnė ne vieną apdovanojimą mėgėjiško kino festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais A. Janauskas įsteigė savo studiją „A. Janausko animacinių filmų studija AJ“. Joje sukurti filmai – „Kėdė“ (1996 ), „Sekantis!“ (1996 ), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 ), „Ovacijos“ (1998 ), „Perėja“ (1998 ), „Telegastrovizija“ (2000), „Trumpas sujungimas“ (2003) – buvo rodomi ir pelnė prizus daugelyje tarptautinių kino festivalių. Menininko kūryba išsiskyrė originalia animacijos technika.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Gautas iškvietimas“

Pastaraisiais metais tiesiog geometrine progresija pasaulyje ir pas mus daugėja beprasmiškų dalykų, daiktų, idėjų. Kelias dienas iš eilės LRT „Panorama“ reklamavo Kaziuko mugės „įvykį“ – 12 metrų medinį šaukštą. Kam jis reikalingas? Tam, kad būtų užfiksuotas dar vienas beprasmiškas Lietuvos rekordas? Panašių daiktų ar veiksmų galima pamatyti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, visuomeninio transporto aikštelėse panašiai reklamuojasi plikai nusiskutusios garsenybės. Gal geriau tegu nueina į ligoninę ir pabendrauja su sergančiais vaikais? Netrukus akis pradės badyti kitas nereikalingas daiktas – raudonai pražydusi kėdė taps „Kino pavasario“ simboliu. Gal ir gražu, bet iš tikrųjų tai tik kičas, o jis visada saldžiai gražus, antraip nebūtų toks paklausus. Visokie kičo padirbiniai tik imituoja funkcionalumą, jų formos – perdėtos, vertė – niekinė. Toks pat ir Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ (Lietuva, 2016) – apsimeta filmu, nors juo nėra. Tai tiesiog daugybė neva juokingų scenelių (iki išbaigto skečo dažniausiai jos neištempia), kurias sujungia personažai – vieno vargano policijos komisariato patruliai. Filmo veikėjai dažnai kreipiasi į kamerą, lyg parodijuodami lietuviškų televizijų „realybės šou“, kuriuose rodomi „reidai“ į buitinių nusikaltimų vietas ir gyvenimo dugne atsidūrę žmonės – alkoholikai, skandalistai, turintys psichikos problemų. Bet „24 valandų“ ar panašių laidų nežiūriu, todėl apie Vidmanto parodijos lygį negaliu nieko pasakyti. Epizodas, kuriame parodijuojamas kažkuris Emilio Vėlyvio filmas, paprasčiausiai nevykęs.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kovo 11-oji – visų šventė, kad ir kaip ją norėtų pasisavinti politikai ar televizijos. Kiekvienas turi su šia diena susijusių prisiminimų, kurių iš atminties neišstums LRT diegiami kolektyviniai masinės kultūros ritualai. Absurdas, bet jų dalimi tapo tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Arkikatedros ar madų šou Valdovų rūmuose, nors, tiesą sakant, pastarieji tik panašiems renginiams ir tinka. Tarp jų LRT kovo 11 d. programoje (16.20) atsidūrė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2006), sukurtas pagal tikrą įvykį.

Filmas nukels į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su savo septyniolika metų nematytu tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai ir visai nesijaučia čia svetima. Būsimas susitikimas su tėvu kuria nematomą įtampą. Tėvas 1944-aisiais liko Lietuvoje, dabar jis – tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. „Kai apkabinsiu tave“ veiksmo laikas – kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Rūta negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune. Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir žadina tokį Rūtos nerimą. Tėvas taip pat bando suprasti, kodėl neišvyko kartu su žmona ir dukra. Kas privertė jį pasilikti, spėlios ir žiūrovai.