Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.

Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.

Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

38-asis Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“

Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.

Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.

Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 11 dieną 69-ąjį Kanų kino festivalį atidarys naujas Woody Alleno filmas „Café Society“. Filmas pasakoja apie jaunuolį (Jesse Eisenberg), kuris 4-ajame dešimtmetyje atvažiuoja į Holivudą, svajodamas dirbti kino pramonėje. Čia jis įsimyli merginą (Kristen Stewart) ir, kaip rašo festivalio rengėjai, tampa „draugijos, kuri nulėmė to laiko dvasią, dalimi“. Filme taip pat vaidina Blake Lively, Parker Posey, Steve’as Carellas ir Corey’is Stollas. Šiame filme Allenas pirmąkart bendradarbiavo su vienu garsiausių nūdienos kino operatorių, keturių „Oskarų“ savininku Vittorio Storaro. „Café Society“ – 14 Alleno filmas, rodomas nekonkursinėje Kanų programoje. Pirmasis buvo „Manhatanas“ (1979).

Savaitgalį įvyko seniausios rusų kino premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremonija. Geriausiu 2015 m. Rusijos filmu tapo Aleksandro Mindadzės „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“. Mindadzė taip pat gavo geriausio scenaristo apdovanojimą. Geriausio režisieriaus „Nikė“ įteikta Stanislavui Govoruchinui už filmą Sergejaus Dovlatovo apsakymų motyvais „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“). Pastarojo filmo kūrėjai taip pat tapo „Nikės“ laureatais“: Genadijus Kariukas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, Valentinas Gindulianovas – už dailininko darbą, metų atradimo „Nikė“ paskirta aktoriui Ivanui Kolesnikovui, suvaidinusiam filme pagrindinį vaidmenį.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Vyrai muša tiksliau“

Lietuvių komercinis kinas pateikė staigmeną balandžio 1-ajai. Nauja Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko komedija „Vyrai muša tiksliau“ dar kartą įrodė, kad jauni lietuvių kino kūrėjai apdovanoti nepakartojamu humoro jausmu. Kaip jau įprasta, ir šis lietuviškas filmas reklamuoja ne tik specifiškas lietuviškas prekes bei paslaugas, bet ir nacionalinio atgimimo spiritus movens – pažangius lietuvių verslininkus bei jų liberalų požiūrį į kultūrą.

Pagrindinis filmo herojus – jaunosios kartos verslininkas Alfonsas (Marius Repšys) – turi problemų su savo seksualine tapatybe, mat jam patinka ir blondinės, ir blondinai. Ištikimi draugai Petras ir Povilas (Sakalas Uždavinys ir Arūnas Sakalauskas) nusprendžia jam padėti. Kartu su draugais Alfonsas vyksta medžioti į Lietuvos miškus kažkur Lenkijos pašonėje. Atvykę į pamiškės kaimą, išalkę draugai nusprendžia užkąsti kaimo užeigoje. Čia juos užpuola degradavę vietos gyventojai, kuriuos suvaidino lietuvių kino žvaigždės – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Užkalnis ir Mantas Jankevičius. Draugai meniškai sutalžo užpuolikus ir pelno žavios blondinės Daivos (Edita Užaitė), kuri turi nuostabų balsą, bet priversta užsiiminėti striptizu pakelės bare, simpatijas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.

Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.

Vitalijus Manskis apie filmą „Čia visad šviečia saulė“

„Kino pavasaris“ parodys garsaus rusų kino dokumentininko Vitalijaus Manskio filmą „Čia visad šviečia saulė“ (2015). Manskis gimė Lvove 1963 m., mokėsi Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Jo filmai pelnė per šimtą prizų Rusijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose, Manskis – Rusijos kino premijos „Nika“ laureatas. Kine jis debiutavo 1987 metais. Lietuvoje dėmesio sulaukė 1999 m. sukurtas jo filmas „Asmeniškos kronikos. Monologas“, kuriame pasinaudodamas kino mėgėjų filmuotomis šeimos kronikomis režisierius sukūrė simbolišką sovietų šalyje užaugusio keturiasdešimtmečio biografiją. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas filmas „Nekaltybė“ (2008) apie merginas, nusprendusias pelningai parduoti savo nekaltybę, 2013 m. „Scanorama“ pristatė Manskio filmą „Vamzdis“, rodantį dujų kelią iš Rusijos Šiaurės į Europą.

Manskis išgarsėjo ne tik originaliais dokumentiniais filmais „Palaima“ (1996), „Tatu“ anatomija“ (2003), „Poeto mirtis“ (apie Vladimirą Vysockį, 2006), bet ir aktualiais, Rusijos politinėms problemoms skirtais kino pasakojimais „Jelcinas. Kitas gyvenimas“ (2001), „Putinas. Keliamieji metai“ (2001), dokumentiniais serialais. Rusijos televizijose RTR, REN TV Manskis kūrė ir prodiusavo originalius projektus „Šeimos kino kronikos“ (1995–1997), „Realus kinas“ (1999). 2004 m. jis įkūrė studiją „Vertov. Realnoje kino“, kurios tinklalapis „Vertov.ru“ bene pirmasis internete pradėjo nuosekliai pristatyti sovietų dokumentinio kino istoriją. Tarp garsiausių Manskio projektų – mėgėjiškų kino kronikų (1945–1991) archyvas, Realaus kino manifestas, Nacionalinė nevaidybinio kino premija „Lavrovaja vetv“ ir nevaidybinio kino festivalis „Artdokfest“. Nuo 2014 m. režisierius gyvena Rygoje. Pateikiame ištraukas iš Manskio interviu žurnalui „The New Times“. Su Manskiu kalbėjosi Jevgenija Albac.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.

Jonas Ūbis

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Kai įvairiuose lietuviško interneto šiukšlynuose po kiekvienos premjeros režisieriai giriasi savo nauju komerciniu „kūriniu“, ne tik jiems sveika atsiversti naują „Kiną“ ir paskaityti, ką prancūzai rašo apie Šarūną Bartą. Neringa Kažukauskaitė parengė pluoštą žiniasklaidos atsiliepimų apie Paryžiaus Pompidou centre surengtą režisieriaus kūrybos retrospektyvą. Susižavėjimas begalinis. Ji taip pat pateikia žurnalo „Chaos reigns“ anketą. Atsakydamas į ją Bartas netiesiogiai liudija, kas formavo jo kinematografinį skonį. Daug ką galima buvo ir nuspėti, bet kad filmas, padalijęs gyvenimą į „iki ir po“, būtų Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, niekad nebūčiau pagalvojęs.

Jei pavargote nuo kino teatrų siūlomo repertuaro, balandį galima pabėgti į „Kino pavasarį“. Jo programai skirti keli žurnalo straipsniai: Santa Lingevičiūtė atkreipia dėmesį į programos filmus, kurių negalima praleisti, Aistė Račaitytė pristato Shakespeare’o ekranizacijų retrospektyvą, Mantė Valiūnaitė – Raimondą Vabalą, kurio ankstyvųjų filmų retrospektyva taip pat laukia festivalio žiūrovų, Živilė Pipinytė „iš arčiau“ pristato rusų režisierių Aleksandrą Sokurovą – jo naujausią filmą „Frankofonija“ taip pat rodys „Kino pavasaris“, Izolda Keidošiūtė rašo apie lenkų kino ir teatro aktorę Magdaleną Cielecką, kurią bus galima pamatyti dviejuose konkursiniuose festivalio filmuose – „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Jungtinės meilės valstijos“.