Kinas

Dovilė Grigaliūnaitė

Nauji filmai – „Aukšta klasė“

„Į Lietuvos kino ekranus atkeliauja stiliaus bomba – filmas „Aukšta klasė“, – skelbia filmo platintojų pranešimo spaudai antraštė. Sensacinga frazė ir skambus filmo pavadinimas klaidina potencialius žiūrovus ir primeta supaprastintą britų režisieriaus Beno Wheatley’io filmo interpretaciją. Pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą kartais gali tapti tikru iššūkiu ir neretai pasitaiko netikslių, išpūstų, su filmo prasme prasilenkiančių pavyzdžių. Kultinio rašytojo Jameso G. Ballardo 1975 m. parašytos futuristinės distopijos „High-Rise“ ekranizacijos lietuviškas pavadinimas šio iššūkio neišlaikė – pasirinktas neva patrauklus variantas, menkai atitinkantis romano autoriaus ir režisieriaus vizijas.

Neįvardyto miesto pakraštyje stovi naujas prabangus grėsmingos architektūros 40 aukštų dangoraižis. Jį supa milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia dygstantys panašūs pastatai. Šiame žmonių avilyje telpa viskas, ko reikia tučtuojau patenkinti fiziniams poreikiams – prekybos centras, sporto salė, keli baseinai ir net slaptas viešnamis. Skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai įsikūrę skirtinguose aukštuose, jie naudojasi atskirais liftais ir į nuolat rengiamus vakarėlius kviečia tik artimiausių aukštų kaimynus. Aukščiausiai gyvenantys gauna geriausias vietas automobiliams, išskirtinį aptarnavimą, vieninteliai augina gyvūnus, mėgaujasi kokteiliais ir nevaržomu seksu. Žemesnėje pastato dalyje kilus techniniams trukdžiams ir pradėjus bręsti įtampai dėl viršutinių aukštų privilegijų, nesutarimai peraugs į destruktyvų chaosą ir gąsdinančio smurto proveržius. Nors pagrindinės durys visad atviros, gyventojai ir fiziškai, ir psichologiškai įstringa pastate. Čia į paviršių iškyla slapti jų troškimai ir pasąmoningas noras, kad žiaurus sąmyšis tęstųsi. Taip pastatas tampa klasių kovos metafora.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šią savaitę prasidėjo Kanų kino festivalis, per visas žinias šmėkščios raudonas kilimas, todėl, matyt, ir televizijose bus palyginti daug prancūzų kino. Jaučiuosi kaip Ostapas Benderis, kuriam viskas turėjo būti gražu, nes netrukus pradėsiu siūlyti žiūrėti gražius filmus.

Valerie Guingnabodet 2006 m. filmo „Šok su juo“ (LRT Kultūra, 18 d. 23 val.) siužetas primena saldų meilės romaną: Aleksandra (Mathilde Seigner) sužino apie vyro neištikimybę. Sukrėsta ji šoka ant savo arklio, bet sužeidžia ir jį, ir save. Apie nelaimę sužinojęs vyras skuba pas ją, bet žūsta autokatastrofoje. Arklys užmigdomas, o Aleksandra patenka į kliniką. Praėjus trejiems metams ji vis dar mokosi gyventi iš naujo ir likimas ją nusiunčia į arklidę. Čia Aleksandra sutiks buvusį kaskadininką (prancūzų Naujosios bangos filmuose įsiminęs Samy Frey’us) ir jo arklį. Prisiminimai privers moterį vėl sėstis ant balno... Daugtaškis visada žada banalybę, bet arkliai nėra banalūs. Apskritai, gyvūnai. Neatsitiktinai juos vis rodo per žinias – vaizdai su meškomis, katėmis ar egzotiškais paukščiais nuima įtampą.

Živilė Pipinytė

Gyčio Lukšo filmų retrospektyva „Skalvijoje“

Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.

Pokalbis su režisieriumi Joachimu Trieru

Lietuvoje rodomas Joachimo Triero filmas „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, Norvegija, Prancūzija, Danija, 2015). Jo premjera įvyko pernai Kanuose, pagrindiniame festivalio konkurse. Danijoje 1974 m. gimusio norvegų režisieriaus tėvai bei senelis – taip pat kinematografininkai. Kino Trieras mokėsi Danijoje ir Londone. Jis išgarsėjo 2006-aisiais po keliuose kino festivaliuose apdovanoto filmo „Reprise“. Antrasis filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ sulaukė Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimo. Pateikiame Piotro Czerkawskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“, fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.

Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis  mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus,  didžiajame kine debiutavo 1966 metais.

Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiedinių kopūstų kaina ir „Eurovizija“ lietuviams suteikia daug progų įrodyti, kokie esame ypatingi. Norime boikotuoti prekybos centrus ne todėl, kad daug prekių, atvežtų iš trečiojo pasaulio šalių, gaminamos nežmoniškomis sąlygomis. Mes tiesiog mėgstame žiedinius kopūstus ir nenorime, kad jie brangtų. Nors ir neseku viso to cirko, pasislėpti nuo jo neįmanoma – temos persikėlė į žinias. Sekmadienį net LRT „Savaitės“ vedėja kantriai klausėsi šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ postringavimų, tarsi sakydama – štai ji, naujoji karta, užaugusi nepriklausomybės sąlygomis. Pasižiūrėkite, pasigrožėkite, palaikykite. Neabejoju, kad lietuviai daug laiko skirs šiai masinės kultūros šventei, kuri, bijau, primins apie puotą maro metu. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip tautine vėliavėle Stokholmo salėje mosuos lietuvių kultūros ministras.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.

Mantė Valiūnaitė

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

Jorė Janavičiūtė

Pokalbis su šveicarų režisieriumi Tobiasu Nölle

Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Ekipažas“

Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.

Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.