Pagal užsienio žiniasklaidą
Alejandro Gonzálezas Inárritu pradeda eksperimentinį filmą, remdamasis virtualios realybės (VR) technologija. Filmo tema – imigrantai meksikiečiai JAV. Tai bus trumpo metražo filmas, pasakojantis apie grupę meksikiečių, kertančių Meksikos ir JAV sieną. Filmą gamins „Legendary Entertainment“ bei šiuolaikinį meną remiantis italų fondas „Fondazione Prada“. Premjeros data dar nežinoma. Apie šį projektą Meksikoje gimęs režisierius kalba jau ketvirti metai. Kartu su juo dirbs ir operatorius Emmanuelis Lubezkis, filmavęs ir „Oskaru“ apdovanotus „Žmogų-paukštį“ (2014) bei „Hju Glaso legendą“ (2015). Virtualią tikrovę bei personažus kurs naujausias 1975 m. George’o Lucaso įsteigtos „Industrial Light & Magic“ padalinys „ILMxLAB“, kuris jau bendradarbiavo su „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“ ir „007 Spectre“ kūrėjais.
Krėsle prie televizoriaus
Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.
41-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus
Paskutinę Gdynės festivalio dieną tradiciškai rengiamas Lenkijos kinematografininkų sąjungos forumas. Įdomu pasiklausyti, apie ką diskutuoja lenkų kūrėjai. Šiemet forumo tema buvo jaunimas, jų kūryba. Tai dėsninga, nes debiutiniai arba antrieji filmai dominavo ne tik konkursinėje programoje. Kad Lenkijos kino meno institutas ne pirmus metus savo prioritetu laiko jaunus kūrėjus, patvirtino ir šio instituto direktorė Magdalena Sroka: iš keturiolikos instituto šiemet paremtų filmų net aštuoni buvo debiutiniai arba antrieji. Buvo įdomu klausytis naujojo Munko kino studijos (Studio Munka) meno vadovo Jerzy Kapuścińskio planų. Šioje studijoje kuriami debiutantų filmai finansuojami iš 10 procentų, kuriuos iš savo honorarų savanoriškai atiduoda vyresnieji kino kūrėjai. Kasmet čia sukuriami du pilnametražiai vaidybiniai debiutiniai filmai. Kitais metais planuojama pradėti valandos trukmės filmus, kad autoriai, norintys kalbėti apie šiuolaikinę tikrovę ir jos problemas, galėtų reaguoti greičiau. Lenkijoje scenarijų problema taip pat aktuali, todėl studijoje planuojama steigti nedidelį literatūros skyrių, kuriame dirbtų jauni rašytojai, sugebantys megzti kino ir literatūros ryšius, siūlyti režisieriams įdomius tekstus.
Prasideda 16-asis lenkų kino festivalis
Spalio 6 d. prasidedantis 16-asis lenkų kino festivalis kiekvienam gali pasiūlyti filmą, kuris privers pakilti nuo patogios sofos ir pamatyti filmą dideliame kino teatro ekrane. Ypač tiems, kurie iš kino vis dar tikisi susitikimų su protingais režisieriais, dėmesio aktualioms problemoms ar aukščiausio lygio aktorystės. Festivalis šiemet vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Mažeikiuose. Jis susideda iš pagrindinės programos, filmų vaikams ir jaunimui, specialiosios programos, kuri pristatys restauruotą Krzysztofo Kieślowskio filmų ciklą „Dekalogas“. Tai pat kartu su teatro festivaliu „Sirenos“ bus pristatyti du projekto „Teatroteka“ filmai – jaunų lenkų teatro dramaturgų pjesių ekranizacijos. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.
Martos Meszaros „Devyni mėnesiai“ ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“
Kasdienybės tema kine man siejasi su lenkų poetų Juliano Kornhauserio ir Adamo Zagajewskio manifestu „Neparodytas pasaulis“ („Świat nie przedstawiony“), paskelbtu 1974 metais. Jo autoriai kritikavo lenkų literatūrą ir rašytojus, kurie, vaizduodami realybę, naudojasi alegorijomis, metaforomis, mitais ir vengia tiesiai aprašinėti visuomenės problemas. Panašiai buvo ir už geležinės uždangos kurtame kine – filmų kūrėjai dažnai naudojosi metaforomis, simboliais, kalbėjo netiesiogiai. Užtenka prisiminti kad ir Andrejaus Tarkovskio filmus.
Kornhauseriui ir Zagajewskiui stigo literatūros, kuri analizuotų dabartį ir aprašinėtų tikrovės realijas. Literatūros, kuri būtų įrankis formuoti visuomenės tapatybę ir savimonę. Manifestas įkvėpė ir kinematografininkus, šie taip pat tvirtino, kad sunku gyventi neaprašytame ir neparodytame pasaulyje. Neatsitiktinai Krzysztofas Kieślowskis savo diplominiame darbe citavo kitą realybės režisierių – čeką Evaldą Schormą: „Nesibaigiančiuose daiktų esmės, prasmės ir tiesos paieškose mūsų laukia daug nusivylimų, bet reikia siekti tikslo vis iš naujo dar ir dėl kelio, kuris į jį veda.“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vokietijoje vykusiame Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje paskelbti penki debiutantų filmai, šiemet pretenduosiantys į „Europos atradimo – FIPRESCI prizo“ (European Discovery 2016 – Prix FIPRESCI) apdovanojimą. Filmus atrinko Dagmar Jacobsen (Vokietija), Angeles González-Sinde (Ispanija), Tomas Sommerlatte (Vokietija), Mihajus Chirilovas (Rumunija), Isabelle Danel (Prancūzija), Krzysztofas Kwiatkowskis (Lenkija) ir Neilas Youngas (D. Britanija).
Į apdovanojimą pretenduoja: Bogdano Miricos „Šunys“ („Caini“, Rumunija, Prancūzija, Bulgarija, Kataras), Jules’io Herrmanno filmas „Liebmann“ (Vokietija), Elite Zexer „Smėlio audra“ („Sufat cholm“, Izraelis, Prancūzija), Juho Kuosmaneno „Laimingiausia Oles Makio gyvenimo diena“ („Hymyileva mies“, Suomija, Vokietija, Švedija) ir šiemet „Kino pavasaryje“ apdovanotas Svetlos Tsotsorkovos „Troškulys“ („Thirst“, Bulgarija).
Nauji filmai – „Dypanas“
Praėjusių metų Kanų kino festivalyje brolių Coenų vadovaujamo žiuri sprendimas „Auksine palmės šakele“ apdovanoti prancūzo Jacques’o Audiardo socialinę dramą „Dypanas“ („Dheepan“, 2015) sukėlė nemažai šurmulio. Prieš ceremoniją stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai rodoma kino teatruose, tarp jų ir Lietuvoje, ji nepraranda aktualumo vaizduodama pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.
Už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby). Iš tiesų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.
Krėsle prie televizoriaus
Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.
Prasidėjo 41-asis Gdynės kino festivalis
Festivalis prasidėjo šį pirmadienį ir kol kas spėjau pamatyti nedaug filmų, bet iškart, kai buvo paskelbta šiųmetė programa, tapo akivaizdu, kad Gdynėje laukia daug netikėtumų. Pagrindiniame konkurse šiemet bus parodyta 16 filmų, septyni iš jų debiutiniai, du – antrieji. Tai daug pasako apie lenkų kino situaciją ir apie jaunų kūrėjų potencialą, nes iš viso konkursui buvo pristatyti 45 filmai. Festivalį atidarė Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Pernai Gdynėje mačiau jo debiutinį „Baby Bump“ – neįtikėtinai originalų, kupiną fantazijos, nors ir nelygų filmą apie paauglio brendimą. Atidarymo filmą jau girdėjau užkulisiuose vadinant geriausiu pastarojo dešimtmečio lenkų filmu.
Kol kas „Girių karalaitis“ paliko didžiausią įspūdį. Tai ir vėl filmas apie brendimą, bet labiau apie dvasinį jo aspektą. Su keturiolikmečiu vaikinuku susipažįstame tada, kai jis atvyksta į kitą miestą, ateina į kitą klasę, susitinka su fizikos mokytoju, o jo motina nuolat kartoja, kad jis turi laimėti Europos jaunojo mokslininko prizą. Herojus lyg ir suvokia, kad vaikystė baigėsi, bet tas naujas žmogus, kuris jis pats ir yra, netikėtai susiduria su daug sudėtingesniais klausimais. Norint pažinti save, nebeužtenka tik kūno – apie kūno transformacijas ir jų keliamą baimę buvo „Baby bump“. Dabar iškyla pasaulio prasmės, mirties ir nemirtingumo, ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulių klausimai. Jaunasis filmo herojus tikrovėje jaučiasi kaip tame Goethe’s miške, kur jo tyko pavojai ir pirmiausia mirtis. Tik šis keturiolikmetis neturi tėvo, kuris bandytų apginti.
Krėsle prie televizoriaus
Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.