Margarethe von Trottos „Rosa Luxemburg“ ir Martos Meszaros „Dienoraštis mano vaikams“
Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.
Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kol naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas tyli, o jo gerbėjai džiūgauja, primename kelis faktus apie poeto ir muzikanto Bobo Dylano bei kino ryšius. 1973 m. jis trumpam pasirodė Samo Peckinpah vesterne „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“ („Pat Garrett and Billy the Kid“). Būtent šiam filmui jis parašė legendinę dainą „Knockin’ on Heaven’s Door“.
2003-aisiais Dylanas suvaidino pagrindinį vaidmenį Larry Charleso muzikiniame filme „Masked an Anonymus“. Čia jam teko vaidinti ką tik iš kalėjimo paleistą folk muzikos dainininką, kuris rengiasi koncertui. Dylanas buvo ir šio filmo muzikos autorius bei scenarijaus bendraautoris, tačiau prisidengė Sergejaus Petrovo pseudonimu. Tarp Dylano partnerių – Jeffas Bridgesas, Penelope Cruz, Johnas Goodmanas, Jessica Lange, Angela Bassett, Edas Harrisas, Mickey’is Rourke’as, Bruce’as Dernas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui (VDFF) pasibaigus
Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.
Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.
Krėsle prie televizoriaus
Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.
10-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“
Spalio 13 d. prasidedantis „Nepatogus kinas“ kaip ir kiekvienais metais kviečia žiūrovus įdėmiai pažvelgti į mus supantį pasaulį, išeiti iš savo komforto zonos ir susitikti su žmonėmis, gyvenančius savo gyvenimą arčiau ar toliau nuo mūsų, bet juos supanti tikrovė kur kas labiau riboja jų laisvą pasirinkimą. Šįmet festivalio programoje daugiau filmų, kurie ne tik pasirinkta tema, bet ir stiliumi kviečia atviram pokalbiui apie skirtingas dokumentinio kino taktikas. Daugiau filmų, nesitenkinančių iliustratyvaus vaizdo funkcija, juk socialinės tematikos dokumentika nebūtinai yra autorinės ar meninės dokumentikos antitezė.
Vienas iš labiausiai iliustratyvumą dekonstruojančių filmų – vokiečių režisieriaus ir videomenininko Philipo Sheffnerio filmas „Havarie“ (2016). Laiške televizijos redaktoriams režisierius ir prodiuserė Merle Kröger aiškina, kodėl pasikeitė pradinė filmo koncepcija. Sprendimą iškeisti pačių filmuotą medžiagą, kurioje turėjo atsiskleisti penkių veikėjų istorijos, į trijų su puse minučių telefonu nufilmuotą vieną kadrą, rastą „YouTube“, autoriai grindžia vaizdų iš Viduržemio jūros eksploatacija žiniasklaidoje. Nenorėdami prisidėti prie šiuolaikinių medijų tendencijų, jie nutaria pustrečios minutės kadrą, kuriame iš kruizinio laivo užfiksuota guminė valtis – ja į Europą plaukia dvylika alžyriečių, – sulėtinti ir ištęsti iki ilgametražio filmo trukmės: filmas trunka devyniasdešimt minučių. Už kadro žiūrovas girdi kruizinio laivo kapitono pokalbį su iš Ispanijos skubančia gelbėtojų komanda, moters pokalbį su vyru, planuojančiu nelegalų kėlimąsi jūra. Šie pokalbiai, sujungti su vienos valties jūroje kadru, įgauna poveikį, kurio ir siekė režisierius: tai susidūrimas su bejėgiškumu. Režisierius atsisako galios pozicijų, kurias kasdien demonstruoja žiniasklaida, ir stengiasi užčiuopti vakarietiško požiūrio į šiuos įvykius esmę. „Havarie“ žiūrovui sukuria kitokio laiko pojūtį, tarsi stebėtum tiksinčią bombą – sulėtintas kadras įgavo vieno kadro per sekundę greitį ir šis tiksėjimas juntamas nuolat.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjus trejiems metams po „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusio filmo „Adelės gyvenimas“, Abdellatifas Kechiche’as kuria savo šeštąjį filmą „Mektoub Is Mektoub“. Filmavimas laikomas paslaptyje, bet jau žinoma, kad tai bus laisva François Bégaudeau knygos „La Blessure, la vraie“ adaptacija. Tačiau šį projektą režisierius puoselėja gana seniai, pirmąkart apie filmavimą kalbėta jau 2014-ųjų rugpjūtį. Filmo aktoriai kol kas neatskleidžiami. Jo herojus – jaunas scenaristas Aminas, kuris grįžta atostogų iš Paryžiaus į gimtąjį miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Apsuptas vaikystės draugų, jis leidžia laiką paplūdimyje ir baruose. Vieną vakarą jis sutinka jauną moterį Žasminą, ši sužavi Aminą dainininkės talentu. Aminas svajoja apie meilę „kaip kine“. Taip pat vaikinas sulaukia turtingo verslininko pažadų finansuoti jo debiutinį pilno metražo filmą, jam neabejinga ir prodiuserio žmona.
Rudeninio „Kino“ skaitymo malonumai
Gerų filmų Lietuvos kino monopolistai beveik neįsileidžia į repertuarą, todėl vienintelis būdas pamatyti tai, kas Europos gyventojui prieinama įprastai išsirengus į kino teatrą, yra kino festivalis. Rudenį bent jau Vilniuje jų tiek, kad gali apsigyventi, pavyzdžiui, „Skalvijoje“, žinoma, su savo sudedamąja lovele. Todėl ir naujas „Kinas“ bando padėti nepasiklysti tarp svarbių filmų, kurie pas mus – lyg praskrendantys paukščiai: nespėjai pačiupti už uodegos, kaltink save. Šią savaitę tikrus sinefilus turėtų patraukti Lenkų kino festivalis – nauji skirtingų kartų kūrėjų filmai ir neseniai restauruotas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ – pasiūlymas, kuriam neįmanoma atsispirti. Unikalaus Kieślowskio filmų ciklo sukūrimo istoriją žurnale pristato Izolda Keidošiūtė.
Krėsle prie televizoriaus
Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.
Nauji filmai – „Senekos diena“
Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2016) veikėjas Simonas (Dainius Gavenonis) jau įžengė į tą amžių, kai gręžiesi į praeitį, kai nori suprasti, kas atsitiko. Kodėl gyveni ne taip, kaip įsivaizdavai jaunystėje, bendrauji ne su tais, kurie tau svarbūs, ir myli ne tuos, kurie iš tikrųjų artimi.
Pastaraisiais metais vis dažniau skamba klausimas, kas atsitiko, kad gražus naujosios nepriklausomos Lietuvos projektas nepavyko. „Senekos dienoje“, regis, jis taip pat nuskamba, tik netiesiogiai. Simono sau užduodamiems klausimams antrina nostalgiškai, bet kartu ir pakiliai parodytas Baltijos kelias, kai kamera ne tik vingiuoja keliu ir stebi susikibusius žmones, bet ir pakyla aukštyn kartu su lėktuvu, iš kurio mėtomos gėlės. To bendrumo jausmo ir visuotinio pakilimo jau nebeliko.
Tarptautinis Toronto kino festivalis
Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.
Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.