Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai praėjusią savaitę pasirašė kontraktą su Holivudo studija „Fox“. Būsimas jų filmas pasakos apie 2013 metais uždarytą liūdnai pagarsėjusį interneto portalą „Silk Road“, kuriame buvo prekiaujama nelegaliomis prekėmis, narkotikais, vaikų pornografija. Filmo veikėjas bus portalo savininkas Rossas Williamas Ulbrichtas. Jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už narkotikų prekybą bei pinigų plovimą ir dabar atlieka bausmę. „Fox“ tikisi, kad projektas bus baigtas per artimiausius trejus metus.

Dovilė Grigaliūnaitė

Pokalbis su Ognjenu Glavonićiumi

1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Margarethe von Trottos „Rosa Luxemburg“ ir Martos Meszaros „Dienoraštis mano vaikams“

Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.

Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas tyli, o jo gerbėjai džiūgauja, primename kelis faktus apie poeto ir muzikanto Bobo Dylano bei kino ryšius. 1973 m. jis trumpam pasirodė Samo Peckinpah vesterne „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“ („Pat Garrett and Billy the Kid“). Būtent šiam filmui jis parašė legendinę dainą „Knockin’ on Heaven’s Door“.

2003-aisiais Dylanas suvaidino pagrindinį vaidmenį Larry Charleso muzikiniame filme „Masked an Anonymus“. Čia jam teko vaidinti ką tik iš kalėjimo paleistą folk muzikos dainininką, kuris rengiasi koncertui. Dylanas buvo ir šio filmo muzikos autorius bei scenarijaus bendraautoris, tačiau prisidengė Sergejaus Petrovo pseudonimu. Tarp Dylano partnerių – Jeffas Bridgesas, Penelope Cruz, Johnas Goodmanas, Jessica Lange, Angela Bassett, Edas Harrisas, Mickey’is Rourke’as, Bruce’as Dernas.

Gediminas Kukta

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui (VDFF) pasibaigus

Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.

Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.

Rengėjų inf.

10-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“

Spalio 13 d. prasidedantis „Nepatogus kinas“ kaip ir kiekvienais metais kviečia žiūrovus įdėmiai pažvelgti į mus supantį pasaulį, išeiti iš savo komforto zonos ir susitikti su žmonėmis, gyvenančius savo gyvenimą arčiau ar toliau nuo mūsų, bet juos supanti tikrovė kur kas labiau riboja jų laisvą pasirinkimą. Šįmet festivalio programoje daugiau filmų, kurie ne tik pasirinkta tema, bet ir stiliumi kviečia atviram pokalbiui apie skirtingas dokumentinio kino taktikas. Daugiau filmų, nesitenkinančių iliustratyvaus vaizdo funkcija, juk socialinės tematikos dokumentika nebūtinai yra autorinės ar meninės dokumentikos antitezė.

Vienas iš labiausiai iliustratyvumą dekonstruojančių filmų – vokiečių režisieriaus ir videomenininko Philipo Sheffnerio filmas „Havarie“ (2016). Laiške televizijos redaktoriams režisierius ir prodiuserė Merle Kröger aiškina, kodėl pasikeitė pradinė filmo koncepcija. Sprendimą iškeisti pačių filmuotą medžiagą, kurioje turėjo atsiskleisti penkių veikėjų istorijos, į trijų su puse minučių telefonu nufilmuotą vieną kadrą, rastą „YouTube“, autoriai grindžia vaizdų iš Viduržemio jūros eksploatacija žiniasklaidoje. Nenorėdami prisidėti prie šiuolaikinių medijų tendencijų, jie nutaria pustrečios minutės kadrą, kuriame iš kruizinio laivo užfiksuota guminė valtis – ja į Europą plaukia dvylika alžyriečių, – sulėtinti ir ištęsti iki ilgametražio filmo trukmės: filmas trunka devyniasdešimt minučių. Už kadro žiūrovas girdi kruizinio laivo kapitono pokalbį su iš Ispanijos skubančia gelbėtojų komanda, moters pokalbį su vyru, planuojančiu nelegalų kėlimąsi jūra. Šie pokalbiai, sujungti su vienos valties jūroje kadru, įgauna poveikį, kurio ir siekė režisierius: tai susidūrimas su bejėgiškumu. Režisierius atsisako galios pozicijų, kurias kasdien demonstruoja žiniasklaida, ir stengiasi užčiuopti vakarietiško požiūrio į šiuos įvykius esmę. „Havarie“ žiūrovui sukuria kitokio laiko pojūtį, tarsi stebėtum tiksinčią bombą – sulėtintas kadras įgavo vieno kadro per sekundę greitį ir šis tiksėjimas juntamas nuolat.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjus trejiems metams po „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusio filmo „Adelės gyvenimas“, Abdellatifas Kechiche’as kuria savo šeštąjį filmą „Mektoub Is Mektoub“. Filmavimas laikomas paslaptyje, bet jau žinoma, kad tai bus laisva François Bégaudeau knygos „La Blessure, la vraie“ adaptacija. Tačiau šį projektą režisierius puoselėja gana seniai, pirmąkart apie filmavimą kalbėta jau 2014-ųjų rugpjūtį. Filmo aktoriai kol kas neatskleidžiami. Jo herojus – jaunas scenaristas Aminas, kuris grįžta atostogų iš Paryžiaus į gimtąjį miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Apsuptas vaikystės draugų, jis leidžia laiką paplūdimyje ir baruose. Vieną vakarą jis sutinka jauną moterį Žasminą, ši sužavi Aminą dainininkės talentu. Aminas svajoja apie meilę „kaip kine“. Taip pat vaikinas sulaukia turtingo verslininko pažadų finansuoti jo debiutinį pilno metražo filmą, jam neabejinga ir prodiuserio žmona.

Jonas Ūbis

Rudeninio „Kino“ skaitymo malonumai

Gerų filmų Lietuvos kino monopolistai beveik neįsileidžia į repertuarą, todėl vienintelis būdas pamatyti tai, kas Europos gyventojui prieinama įprastai išsirengus į kino teatrą, yra kino festivalis. Rudenį bent jau Vilniuje jų tiek, kad gali apsigyventi, pavyzdžiui, „Skalvijoje“, žinoma, su savo sudedamąja lovele. Todėl ir naujas „Kinas“ bando padėti nepasiklysti tarp svarbių filmų, kurie pas mus – lyg praskrendantys paukščiai: nespėjai pačiupti už uodegos, kaltink save. Šią savaitę tikrus sinefilus turėtų patraukti Lenkų kino festivalis – nauji skirtingų kartų kūrėjų filmai ir neseniai restauruotas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ – pasiūlymas, kuriam neįmanoma atsispirti. Unikalaus Kieślowskio filmų ciklo sukūrimo istoriją žurnale pristato Izolda Keidošiūtė.