7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Filmai, ieškantys pašnekovų

10-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“

Rengėjų inf.
Nr. 32 (1184), 2016-10-14
Kinas
„Prancūzija – mūsų gimtinė“
„Prancūzija – mūsų gimtinė“

Spalio 13 d. prasidedantis „Nepatogus kinas“ kaip ir kiekvienais metais kviečia žiūrovus įdėmiai pažvelgti į mus supantį pasaulį, išeiti iš savo komforto zonos ir susitikti su žmonėmis, gyvenančius savo gyvenimą arčiau ar toliau nuo mūsų, bet juos supanti tikrovė kur kas labiau riboja jų laisvą pasirinkimą. Šįmet festivalio programoje daugiau filmų, kurie ne tik pasirinkta tema, bet ir stiliumi kviečia atviram pokalbiui apie skirtingas dokumentinio kino taktikas. Daugiau filmų, nesitenkinančių iliustratyvaus vaizdo funkcija, juk socialinės tematikos dokumentika nebūtinai yra autorinės ar meninės dokumentikos antitezė.

 

Vienas iš labiausiai iliustratyvumą dekonstruojančių filmų – vokiečių režisieriaus ir videomenininko Philipo Sheffnerio filmas „Havarie“ (2016). Laiške televizijos redaktoriams režisierius ir prodiuserė Merle Kröger aiškina, kodėl pasikeitė pradinė filmo koncepcija. Sprendimą iškeisti pačių filmuotą medžiagą, kurioje turėjo atsiskleisti penkių veikėjų istorijos, į trijų su puse minučių telefonu nufilmuotą vieną kadrą, rastą „YouTube“, autoriai grindžia vaizdų iš Viduržemio jūros eksploatacija žiniasklaidoje. Nenorėdami prisidėti prie šiuolaikinių medijų tendencijų, jie nutaria pustrečios minutės kadrą, kuriame iš kruizinio laivo užfiksuota guminė valtis – ja į Europą plaukia dvylika alžyriečių, – sulėtinti ir ištęsti iki ilgametražio filmo trukmės: filmas trunka devyniasdešimt minučių. Už kadro žiūrovas girdi kruizinio laivo kapitono pokalbį su iš Ispanijos skubančia gelbėtojų komanda, moters pokalbį su vyru, planuojančiu nelegalų kėlimąsi jūra. Šie pokalbiai, sujungti su vienos valties jūroje kadru, įgauna poveikį, kurio ir siekė režisierius: tai susidūrimas su bejėgiškumu. Režisierius atsisako galios pozicijų, kurias kasdien demonstruoja žiniasklaida, ir stengiasi užčiuopti vakarietiško požiūrio į šiuos įvykius esmę. „Havarie“ žiūrovui sukuria kitokio laiko pojūtį, tarsi stebėtum tiksinčią bombą – sulėtintas kadras įgavo vieno kadro per sekundę greitį ir šis tiksėjimas juntamas nuolat.

 

Pasak Sheffnerio, svarbiausia filme sukurti erdvę, kurioje atsirastų vietos diskusijai – politinė filmo tema dar nenulemia jo politiškumo. Filmas bus politiškas ar ne, priklausys nuo to, kaip jis veiks žiūrovus. „Havarie“ šią erdvę kuria priešdamasis įprastam pabėgėlių vaizdavimui, „Vieną gražią dieną“ („And-Ek Ghes…“, 2016) Sheffneris kuria kartu su filmo veikėjais – viena romų šeima, bandančia įsikurti Berlyne. Šiame filme režisierius sprendimo teisę atiduoda veikėjui Colorado Velcu. Būtent jis pasirenka, ką filmuoti, kas svarbu, o kas ne. Viename iš interviu Sheffneris teigė, jog šio filmo politiškumas gimsta ne iš to, kad jis apie migracijos problemą, bet iš migrantų susitikimų su kino kameromis – būtent dviejų perspektyvų susitikimas filme „Vieną gražią dieną“ sukuria naują erdvę, kurioje kalbasi du skirtingi žmonės, bandantys pamatyti tą patį reiškinį, perteikti tą pačią kasdienybę.

 

Kitokį nepatogumą žiūrovui siūlo ir gerai pažįstamas režisierius iš Kambodžos Rithy Panh’as filme „Prancūzija – mūsų gimtinė“ („La France est notre patrie“, 2015). Nuolat naujų raiškos formų ieškantis režisierius šįkart atsigręžė į nebylųjį kiną. Prancūzų kolonijos archyvinę medžiagą, filmuotą Kambodžoje XX a. pradžioje, jis paverčia atviruku-koliažu su prierašu „Skiriama mano gimtinei“. Šiuolaikiniam žiūrovui, nesidominčiam kino pradžia, tai bus neįprastas, iš naratyvinio kino lopšio išmetantis reginys. Jungtys tarp filmuotų kadrų ir užrašų – išbandymas žiūrovų kritiniam mąstymui. Ironiška filmo intonacija – tik pirmas sluoksnis, už jo slypi sudėtingesnės problemos.

 

Jau antrus metus konkursinėje programoje, skirtoje pirmiems arba antriems režisierių ilgo metražo dokumentiniams filmams, taip pat netruks drąsių tikslios arba savitos kino kalbos paieškų. Režisierės Tatianos Huezo dviejų moterų kelionė filme „Audra“ kvies įsiklausyti į nesibaigiančią Meksikos valdžios šešėlinę veiklą, nepagarbą saviems piliečiams ir nuolat tvyrančią smurto galimybę. Tačiau režisierė atsisako bet kokių tiesioginių situacijos iliustracijų, jai labiau rūpi vidinė šių moterų būsena, neužgyjanti atmintis ir visos šalies gyventojų baimę perteikiantys jų žodžiai. Šalies istorinė atmintis iškyla ir režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filme „Gylis 2“. Lėtai apžiūrinėjamos teritorijos čia slepia Balkanų karo valstybines paslaptis. Tik palaipsniui atidengiamas siaubingų įvykių šydas filme vis labiau keičia apleistus Dunojaus krantus.

 

Tačiau didžiausias šių metų festivalio iššūkis žiūrovui – retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“. Aštuoni šios programos filmai skirtingai rodo Holokaustą – vaizdo poezija priešinama su archyvine medžiaga, interviu, videoformatu, liudijimais ir tyla: nuo tik archyvine filmuota medžiaga grįsto filmo „81-asis smūgis“ („Ha’makah ha’shmonim ve’ahat“, rež. David Bergman, Haim Gouri, Jacques Ehrlich, Miriam Novitch, Zvi Shner, 1975) iki eksperimentinės dokumentikos Chantal Akerman filme „Iš rytų“ („D’est“, 1993). Claude’o Lanzmanno filmas „Shoah“ pabaigs festivalį Vilniuje – paskutinę „Nepatogaus kino“ dieną „Skalvijos“ kino centre bus galima pamatyti šį devynių valandų trukmės filmą taip, kaip jį sumanė režisierius – su viena pertrauka. Praleisti visą sekmadienį su „Shoah“ gal pasirodys sunkus išbandymas, tačiau, kita vertus, tai neįkainojama patirtis, padėsianti geriau suprasti ne tik istoriją, bet ir žmogų.

 

Festivalyje, be įprastų programų „Panorama“, „Žalioji programa“, „Filmai vaikams“ ir „Specialieji seansai“, dar laukia teminė programa „Tokie kaip visi“ bei „Karama: žvilgsnis į Artimuosius Rytus“. Pastarojoje išsiskiria iraniečių režisieriaus Mehrdado Oskouei filmas „Pilkos svajonės“ („Starless Dream“), pasakojantis apie nepilnamečių merginų įkalinimo įstaigą. Režisieriui pavyksta neįtikėtinai priartėti prie merginų, kadre nuolat justi jo buvimas. Merginų atvirumas trikdo ir kartu sukelia didžiulį norą suprasti kitą žmogų. Režisierius susitiks su festivalio žiūrovais Vilniuje ir Kaune.

 

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 13–23 d. kino teatruose „Skalvija“, „Pasaka“, „Multikino“ ir Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Dalis festivalio programos keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Anykščius, Tauragę, Uteną, Varėną ir Rokiškį. Įėjimas – bent 1 centas.

„Prancūzija – mūsų gimtinė“
„Prancūzija – mūsų gimtinė“
„Shoah“
„Shoah“
„Pilkos svajonės“
„Pilkos svajonės“