Kinas
Gerų filmų Lietuvos kino monopolistai beveik neįsileidžia į repertuarą, todėl vienintelis būdas pamatyti tai, kas Europos gyventojui prieinama įprastai išsirengus į kino teatrą, yra kino festivalis. Rudenį bent jau Vilniuje jų tiek, kad gali apsigyventi, pavyzdžiui, „Skalvijoje“, žinoma, su savo sudedamąja lovele. Todėl ir naujas „Kinas“ bando padėti nepasiklysti tarp svarbių filmų, kurie pas mus – lyg praskrendantys paukščiai: nespėjai pačiupti už uodegos, kaltink save. Šią savaitę tikrus sinefilus turėtų patraukti Lenkų kino festivalis – nauji skirtingų kartų kūrėjų filmai ir neseniai restauruotas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ – pasiūlymas, kuriam neįmanoma atsispirti. Unikalaus Kieślowskio filmų ciklo sukūrimo istoriją žurnale pristato Izolda Keidošiūtė.
Kitą savaitę prasidėsiantis „Nepatogus kinas“ taip pat masina naujais ir garsiais dokumentiniais filmais – festivalį atidarys šiemet Berlyno „Auksinį lokį“ pelniusi Gianfranco Rosi „Liepsnojanti jūra“. Tačiau ir vėl bus proga pažvelgti atgal į praeitį: retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“ siūlo unikalius filmus, tarp jų ir Claude’o Lanzmanno „Shoah“. Lapkričio 3 d. prasidės „Scanorama“, kurios programoje daug naujų išskirtinių filmų ir unikalaus lenkų režisieriaus Andrzejaus Żuławskio filmų retrospektyva. Pastarojo kūrėjo portretą, gausiai iliustruotą režisieriaus pasisakymų citatomis, parašė Živilė Pipinytė.
Lietuviškų festivalių kuratoriai bei kuratorės filmus renkasi festivaliuose. Skaitant jų įspūdžių apžvalgas, galima ne tik suvokti šiuolaikinio kino procesus, bet ir nujausti, ką pamatysime netrukus. Naujame „Kine“ Aistė Račaitytė rašo apie vasarą vykusius festivalius Karlovi Varuose ir Lokarne, Mantė Valiūnaitė – apie archyvinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“, vykstantį Bolonijoje.
Naujame „Kine“ šįkart laukia daug portretų ir interviu. Neringa Kažukauskaitė iš arčiau pristato Kristen Stewart. Ši jauna amerikiečių aktorė išgarsėjo „Saulėlydžio“ sagoje, bet dabar laikoma bene intelektualiausia ir gabiausia savo kartos aktore, dirba su Woody Allenu ir Olivier Assayasu, kurie tiesiog gieda jai ditirambus. Gediminas Kukta pristato gal tik gana siauram žinovų ratui žinomą Pietro Marcello, bet neabejoju, kad straipsnis paskatins susidomėti šiuo italų režisieriumi.
„Kino teatre“ recenzuojami repertuaro filmai. Kukta aptaria Aleksandro Sokurovo „Frankofoniją“ (žurnale galima paskaityti ir režisieriaus pokalbio su Kauno žiūrovais fragmentus), Aistė Račaitytė – Marian Ade „Tonį Erdmaną“, Ramūnas Pronckus – Stepheno Frearso „Florence“, Agnė Mackevičiūtė – Pedro Almodovaro „Chuljetą“.
„Namų kino“ rubrikoje Ramūnas Pronckus tradiciškai siūlo kino mazochistams išbandyti blogų ar ne visai blogų komercinių filmų „Kapitonas Amerika: pilietinis karas“ (rež. Anthony ir Joe Russo), „Kelnėse dar ne senelis“ (rež. Dan Mazer), „Kaimynai 2“ (rež. Nicholas Stoller), „Lūžio taškas“ (rež. Ericson Core) vartojimo malonumus.
Įmantria tarp lietuvių populiaraus Alessandro Baricco citata (literatūra vis dar svarbi, nes padeda formuluoti savas idėjas) prasideda Godos Grigolytės tekstas apie vasarą Gelgaudiškio dvare vėl vykusią kino stovyklą, kurią organizuoja „Meno avilys“. Šįkart ji buvo skirta operatoriaus menui. Tarp stovyklos svečių buvo Agnes Godard, su ja kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė. Kanadiečių aktorę Marie-Josée Croze, kuri Lietuvoje filmavosi suomio Mikko Kuparineno filme „2 naktys iki ryto“, pakalbino Jorė Janavičiūtė.
Emilijos Pimpytės tekstas skirtas Quentino Tarantino ir japonų kino ryšiams, Pipinytės feljetonas – naujam Bakuro Bakuradzės filmui. Trumpai tariant, įvairus šių dienų kinas vis dar skatina žiūrėti, rašyti, dalytis įspūdžiais.
Jūsų – Jonas Ūbis
