Nauji filmai – „Karalių pamaina“
Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.
Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.
Krėsle prie televizoriaus
Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.
Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.
Andrzejus Wajda apie „Povaizdį“
Lapkričio 3 d. atidaroma „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 d. miręs režisierius dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutinius tapytojo avangardisto, meno teoretiko, pedagogo Władysławo Strzemińskio (1893–1952) gyvenimo metus. Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ingmaro Bergmano gimimo metinių šimtmečiui bus sukurtas filmas „64 minutės su Rebeka“. Šį tekstą Bergmanas parašė 1969 metais. Iš pradžių planuota, kad tai bus bendras Bergmano, Federico Fellini ir Akiros Kurosawos projektas. Režisieriai turėjo kurti novelių filmą „Trio“. Deja, jis taip ir liko neįgyvendintas.
„64 minutės su Rebeka“ – tai pasakojimas apie mokytoją, dirbančią su kurčiais vaikais. Herojė yra nėščia, patenka į autokatastrofą, lanko sekso klubus ir vaikšto matuotis suknelių. Rebeką turėjo vaidinti Katharine Ross, išgarsėjusi po vaidmens Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ (1967). Apie tai, kad toks scenarijus egzistuoja, sužinota po to, kai 2002 m. Bergmanas perdavė archyvą fondui, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.
Krėsle prie televizoriaus
Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.
Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ įspūdžiai
Važiuodamas iš kino teatro autobusu namo, stebėjau, kaip šalia stovinti mergina atstūmė vaikino jai ištiestą išmaniojo telefono ekraną ir vos sulaikydama žiovulį vangiai atsiduso: „Per ilgas tas straipsnis, neskaitysiu.“ Tą pačią minutę apsisprendžiau – apie „Nepatogų kiną“ rašysiu patogias, vieno sakinio recenzijas.
„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus
Jau netrukus, lapkričio 3 d., prasidedanti „Scanorama“ siūlo daug dėmesio vertų filmų. Tačiau net ir labiausiai atsidavę žiūrovai nesugebės pamatyti visko. Todėl „7md“ nusprendė savo skaitytojams šiemet rekomenduoti ekstremalius filmus, t.y. tokius, kurie žada ar žadina naują kino suvokimą, skatina diskutuoti ir filosofuoti, reikalauja iš žiūrovų daugiau atidumo arba tiesiog kantrybės žiūrint nepakeliamai ilgą filmą, skatina politinį bei socialinį angažuotumą. Tai nebus įprasti repertuaro filmai. Panašių šiais vidutinybių laikais randasi vis mažiau. Tokį pasirinkimą paskatino ir šiuometinė „Scanoramos“ retrospektyva, pristatanti visais požiūriais ekstremalią Andrzejaus Żuławskio kūrybą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai praėjusią savaitę pasirašė kontraktą su Holivudo studija „Fox“. Būsimas jų filmas pasakos apie 2013 metais uždarytą liūdnai pagarsėjusį interneto portalą „Silk Road“, kuriame buvo prekiaujama nelegaliomis prekėmis, narkotikais, vaikų pornografija. Filmo veikėjas bus portalo savininkas Rossas Williamas Ulbrichtas. Jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už narkotikų prekybą bei pinigų plovimą ir dabar atlieka bausmę. „Fox“ tikisi, kad projektas bus baigtas per artimiausius trejus metus.
Pokalbis su Ognjenu Glavonićiumi
1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.
Krėsle prie televizoriaus
Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.
Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.