Pokalbis su režisiere Dorota Kędzierzawska
Šiųmetiniame Lenkų kino festivalyje svečiavosi lenkų režisierė Dorota Kędzierzawska. Susitikime su žiūrovais ji pasidalijo prisiminimais apie Vilniaus teatro scenoje 1939 m. debiutavusią kino ir teatro aktorę Danutą Szaflarską (1915–2017), kuriai šiemet buvo skirta festivalio retrospektyva. Szaflarska vaidino ne viename Kędzierzawskos filme. Su režisiere Vilniuje kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.
Nauji filmai – „Žmogžudystė Rytų eksprese“
Kennetho Branagh „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder On the Orient Express“, Malta, JAV, 2017) – geras atsakymas į klausimą, kodėl nuolat ekranizuojamos tos pačios knygos. Atrodytų, šiais laikais taip paprasta pasižiūrėti kad ir prieš beveik pusšimtį metų sukurtą ir klasikine tapusią Agathos Christie romano ekranizaciją – Sydney’aus Lumeto „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Tačiau nuo 1974-ųjų pasikeitė ne tik kinas, bet ir žiūrovai. Gerai tai ar blogai, – ne šios recenzijos tema. Tik Branagh, regis, neslepia, kad orientuojasi į tuos, kurie užaugo ir subrendo kompiuterinių žaidimų ar komiksų ekranizacijų laikais. Jis supaprastino rašytojos sukurtą istoriją, tačiau siūlo ne dar vieną žaidimą, o gana teatrališką, net, sakyčiau, senamadišką rafinuotą reginį, kurio ištarmė – ne tik kriminalinės mįslės sprendimas.
Krėsle prie televizoriaus
Nenustebčiau, jei pernai „Scanoramą“ atidariusį Szabolcso Hajdu filmą „Šeimos šventė“ (LRT Kultūra, 22 d. 22.10) kuris nors žiūrovas palaikytu dokumentiniu. Ankštame režisieriaus bute nufilmuotas pasakojimas apie dviejų šeimų susitikimą atrodo labai tikroviškas. Prieš metus Ernela, Albertas ir dešimtmetė jų duktė Laura išvyko iš Vengrijos į Škotiją ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau nepritapo svetimoje šalyje. Vieną naktį jie pasibeldžia į vyresniosios Ernelos sesers Esteros duris. Estera, kuriai sekasi daug geriau, gyvena su vyru Farkašu (jį suvaidino pats režisierius) ir penkiamečiu sūneliu. Abi šeimos niekad nebuvo vieningos, bet Ernela džiaugiasi susitikimu. Kaip ilgai jie ištvers kartu? Režisierius prismaigstė filmą tikslių replikų, gestų, frazių, atsisakė tradicinės dramaturgijos. Jis rodo, kad šeimos kalba skirtingomis kalbomis. Filmo kūrėjai klausia, ar ne per dažnai kaltę už savo nesėkmes stengiamės suversti artimiesiems, ar neprojektuojame į juos savo pykčio ir baimių?
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Pirmoji lietuviška šių metų „Scanoramos“ premjera – Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!“ (Lietuva, Vokietija, 2017) neprimena populiarių televizijos filmų, kur įžymybės išsirengia į kelionę tam, kad sužinotų apie savo šaknis. Tai paverčia Samulionyčių filmą ir lengvai pažeidžiamu, ir kartu išlaisvina nuo žanro stereotipų. Filmo pabaigoje apie Samulionyčių močiutę Ellą Fink žinome pakankamai, kad suvoktume jos dramatišką likimą.
Trumpos kino recenzijos
Nors aprašymas kataloge sako, kad filmas yra ironiškas žvilgsnis į meilės galios santykius, papasakotas iš vyro perspektyvos, ne tipiškas viengungis Rasmusas, o būtent Mari net du kartus žvilgteli tiesiai į kamerą, sugriauna kino naratologų diegetine vadinamą erdvę ir užmezga santykį jau su mumis, žiūrovais, tarsi nebyliai sakydama: pažiūrėkite, čia aš valdau padėtį ir kontroliuoju tiek šį vyrą, tiek erdvę filmo, kurio režisierius, reikia pripažinti, rodo šimtą kartų kine matytą meilės, skyrybų ir susitaikymo istoriją, tačiau tą daro lengvai, sąmojingai ir be jokios pretenzijos „išlaužti“ ką nors originalesnio siužeto ar formos lygmeniu – to visai nereikia, kartais užtenka tiesiog mokėti pasakoti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sekmadienį Torunės Šiuolaikinio meno centre atidaryta Davido Lyncho paroda „Silence and Dynamism“. Joje – per 400 režisieriaus darbų nuo ankstyvųjų 6-ojo dešimtmečio piešinių iki pačių naujausių, sukurtų šiemet. Į šią retrospektyvinę parodą atrinkti įvairių amerikiečių, prancūzų ir vokiečių galerijų įsigyti darbai, yra kūrinių iš asmeninės režisieriaus kolekcijos. Tai – tapyba, akvarelės, piešiniai, litografijos, fotografijos, muzikos kūriniai, reklama, trumpo metražo filmai bei vaizdo klipai.
Helovino proga internetą užtvindė geriausių siaubo filmų „topai“ ir kitokie sąrašai, kurie jų sudarytojams siejasi su siaubu (pvz., 10 geriausių filmų apie mirtį).
Krėsle prie televizoriaus
Steveno Spielbergo „Šnipų tilto“ (TV3, 11 d. 21.30) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numuštą žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą.
Nauji filmai – „Trys milijonai eurų“
Neabejoju, kad Tado Vidmanto filmas „Trys milijonai eurų“ (Lietuva, „Vabalo filmai“, 2017) patiks istorikui Bernardui Gailiui, praėjusią savaitę įstojusiam į Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų partiją ir garsiai pareiškusiam: „Stoju tik tam, kad pakeisčiau partiją, Lietuvą, Europą ir pasaulį. Partija turi būti valstybiškesnė, Lietuva – konservatyvesnė, Europa – lietuviškesnė, o pasaulis – kaip visada, geresnis ir teisingesnis.“
Rubenas Östlundas apie „Kvadratą“ ir Rezo Gigineišvili apie „Įkaitus“
„Kvadratas“ – vienas laukiamiausių „Scanoramos“ filmų, šiemet Kanuose apdovanotas „Auksine palmės šakele“.