7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šviesios nuotaikos aktorė

Pokalbis su režisiere Dorota Kędzierzawska

Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Kinas
Danuta Szaflarska
Danuta Szaflarska

Šiųmetiniame Lenkų kino festivalyje svečiavosi lenkų režisierė Dorota Kędzierzawska. Susitikime su žiūrovais ji pasidalijo prisiminimais apie Vilniaus teatro scenoje 1939 m. debiutavusią kino ir teatro aktorę Danutą Szaflarską (1915–2017), kuriai šiemet buvo skirta festivalio retrospektyva. Szaflarska vaidino ne viename Kędzierzawskos filme. Su režisiere Vilniuje kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

 

Ar Lodzės kino mokyklos studentai privalo pasižiūrėti pirmą pokario metais Lenkijoje sukurtą filmą „Uždraustos dainos“?

Mokykloje žiūrėjome daugybę filmų ir nepamenu, ar šis filmas buvo privalomas, bet „Uždraustas dainas“ tikrai rodo mokyklinė filmoteka („Filmoteka Szkolna“ – Lenkų kino instituto inicijuota programa, visoms mokykloms pateikusi nemokamą lenkų filmų ir profesionalių jų aptarimų paketą, – red. past.) ir visi tą filmą žino. Filmus „Uždraustos dainos“ ir „Lobis“ pamačiau dar vaikystėje, kino mokykloje pasižiūrėjau vėl, o gerokai vėliau apie Danutą Szaflarską man priminė operatorius Zdzisławas Najda, kuris filmavo mano filmą „Velniai, velniai“. Tada pasižiūrėjau trumpą televizijos filmą, kuriame ponia Danuta vaidino nedidelį vaidmenį, ir nusprendžiau ją pakviesti. Pasiūliau jai nedidelį vieno epizodo vaidmenį.

 

Ir Jūsų pasirinkimas buvo teisingas?

Ne tik teisingas, jis tapo atradimu, ir ne tik aktoriniu, bet ir žmogišku. Filmavimo aikštelėje visi įsimylėjo Danutą Szaflarską. Žinojome, kad ji didelė aktorė, bet paaiškėjo, kad ji dar ir nuostabus žmogus. Jai buvo per septyniasdešimt metų, ji buvo vyriausia filmavimo grupėje, bet jos dvasia buvo jauniausia. Tada pažadėjau parašyti scenarijų, kur jai teks pagrindinis vaidmuo. Nemaniau, kad žadėtas scenarijus atsiras tik po šešiolikos metų. Visus tuos šešiolika metų ji laukė pagrindinio vaidmens. Labai ilgai.

 

Jei skaičiuosime nuo pirmųjų pokario filmų, savo pagrindinio vaidmens filme „Laikas mirti“ aktorė laukė beveik septyniasdešimt metų.

Man atrodė neįtikėtina ir labai neteisinga, kad tokio lygio aktorė lenkų kino buvo beveik pamiršta. Ilgai ieškojau scenarijaus temos. Po „Velniai, velniai“ ji suvaidino filme „Niekas“, kurį kūrėme kartu su operatoriumi Arthuru Reinhartu, bet ir vėl epizodinį vaidmenį. Dar ji puikiai suvaidino Filipo Zylberio filme „Atsisveikinimas su Marija“, tačiau tai nebuvo jos talento verti vaidmenys. O aš vis laukiau temos, kuri tiktų poniai Danutai ir leistų sukurti tikrą pagrindinį vaidmenį. Galiausiai atsirado Anelės istorija filme „Laikas mirti“.

 

Kaip rašėte šį scenarijų?

Sužinojusi istoriją, rašiau greitai. Scenarijus paremtas tikru įvykiu. Gyvenu Radoščėje. Dabar tai Varšuvos dalis, bet kadaise buvo priemiestis, kur pilna medinių namų, vadinamų „švidermajeriais“. Jie iki Antrojo pasaulinio karo buvo nuomojami vasarotojams iš Varšuvos. Bet po karo tuose didžiuliuose gražiuose namuose komunistų valdžia apgyvendindavo pačius įvairiausius nuomininkus, tarp jų ir recidyvistus, kurie negalėdavo rasti buto Varšuvoje. Senoji vieno tokio namo savininkė keliasdešimt metų bandė gyventojus kur nors iškelti, apgyvendinti kitur ir atgauti namą sau ir savo šeimai. Galų gale tai pavyko, bet praėjus dviem savaitėms po to, kai atgavo namą, ta ponia mirė. Kai sužinojau šią istoriją, supratau, kad būtent jos ir ieškojau. Rašymas neužtruko. Skubėjau, juolab kad ponia Danuta nuolat man skambino ir sakė, kad yra vis vyresnė ir gali žadėto vaidmens nebesulaukti.

 

Ar scenarijus keitėsi filmuojant?

Visiškai nesikeitė. Ne tik nesikeitė, bet ponia Danuta buvo tokia nuostabi aktorė, kad kai filmuojant netyčia pakeisdavo dialoge vieną žodį, logiškiau dėliodama sakinį, iškart nutraukdavo filmavimą ir pykdavo ant savęs, kad kažką pakeitė tekste. Ji manė, kad vaidinant dialogas turi likti toks, koks parašytas scenarijuje. Tad filmas labai tiksliai seka scenarijumi.
 

Kada Jūsų bendradarbiavimas virto draugyste?

Sunku pasakyti. Debiutinis mano pilno metražo filmas „Velniai, velniai“ nebuvo lengvas, jame dalyvavo šešiasdešimt penki romai, dar pridėkime dešimt vaikų ir gana nepaklusnią filmavimo grupę, kurios nariai vis papokštaudavo, nes manė, kad gali tai sau leisti, kai debiutantė yra moteris. Turėjau būti ryžtinga, o ponios Danutos buvimas filmavimo aikštelėje suteikdavo man jėgų. Bet iš tikrųjų suartėjome filmuojant „Nieką“. Ponia Danuta neturėjo daug filmavimo dienų, bet dažnai ateidavo pas mus su Arthuru ir daug laiko praleisdavome kartu. Dar anksčiau pradėjome susitikinėti dėl to mano pažado, dažnai eidavome kartu gerti kavos ir kažkaip natūraliai susidraugavome. O po filmo „Laikas mirti“ kartu apvažiavome daug festivalių. Kai vykome į pasaulinę premjerą Toronte, lėktuvas vėlavo šešias valandas, ir visas tas valandas Varšuvos Chopino oro uoste ponia Danuta mums dovanojo gražius pasakojimus. Tada pirmąkart su Arthuru pasigailėjome, kad neturime kameros jiems užfiksuoti.
 

Tada ir gimė dokumentinio filmo apie Danutą Szaflarską sumanymas?

Pagalvojome apie dokumentinį filmą, bet atsisakėme tos minties, nes nusprendėme, kad būtų negražu tarsi pasinaudoti draugyste. Bet paskui tuometinis Nacionalinio audiovizualinio instituto direktorius Michałas Merczyńskis pasakė, kad tik mes galime įtikinti ponią Danutą atsisėsti prieš kamerą ir papasakoti savo gyvenimą.

Ar ją reikėjo įtikinėti?

Tai neužtruko ilgai. Bandėme paaiškinti poniai Danutai, kad kalbama ne tik apie jos gyvenimą ir jos asmenybę, bet apie laiką, kurio jau niekas nebeprisimena, ir apie kurį tik ji moka taip vaizdingai papasakoti, tarsi paėmusi mus už rankos ir nusivedusi ten. Su Arthuru net truputį nustebome, kad nereikėjo taip ilgai įtikinėti, nes ponia Danuta suprato, kad gal iš tikrųjų ir mums, ir žiūrovams verta papasakoti tai, ką išsaugojo atminty ir širdyje.
 

„Kitas pasaulis“ trunka 97 minutes, o kiek valandų buvo įrašyta?

Maždaug penkiasdešimt. Mes labai bijojome, kad ponia Danuta pradės greitai pavargti, nusprendėme, kad dienos pokalbio prieš kamerą norma bus trys keturios valandos, bet greit paaiškėjo, kad patys po aštuonių valandų turime prašyti pertraukos iki rytdienos. Kai ji pradėdavo pasakoti, tarsi įžengdavo į savo prisiminimų baseiną ir tiems prisiminimams nebuvo pabaigos.
 

Kur jos žavesio paslaptis?

Ko gero, tai jos sugebėjimas nuoširdžiai žavėtis gyvenimu bei žmonėmis ir niekad nepasenti. Žinoma, kalbu ne apie fizinę, tik apie psichinę būseną. Visada ir iki pabaigos ji buvo smalsi, domėjosi gyvenimu, žmonėmis, mėgo susitikinėti su jaunimu. Į ją buvo žiūrima ne kaip į seną žmogų, nes ji iš tikrųjų stebino vaikišku požiūriu į aplinką. Pridėkime ir neįtikėtinai šviesią nuotaiką. Dar prieš „Kito pasaulio“ filmavimą ji kartais pasakodavo mums karo laikų anekdotus – gerai pasibaigusius įvykius, o paskui pasakojo ir visiškai kitas savo gyvenimo istorijas. Niekad negalvojau, kad žmogus, patyręs tiek daug juodų akimirkų, iš tikrųjų labai sunkių, keliskart išgyvenęs tikrą badą, matęs ir gerų ir blogų žmonių, kad toks žmogus gali turėti savyje tiek džiaugsmo ir žvelgti pirmyn, užuot grąžęs rankas ar prisimindamas bloga. Ji žiūrėjo į ateitį tik šypsodamasi.

 

Kada skambindavo Jums dažniau, ar kai buvo geros nuotaikos, ar kai užeidavo liūdesys?

Ji niekad nesiskundė. Kai buvo devyniasdešimt penkerių, jau po filmo „Laikas mirti“ ir po visų mūsų festivalinių kelionių, buvo jos gyvenime tokia tuštumos jausmo akimirka. Pamenu, paskambinau jai ir išgirdau: „Dorota, jau turiu eiti pas gydytoją, blogai jaučiuosi, man kažkas ne taip.“ Kai vėl paskambinau po dviejų savaičių, staiga atsiliepė džiugiu, čiulbančiu balsu. Pasirodo, ji gavo etatą Grzegorzo Jarzynos teatre. Bet kokios abejonės, susijusios su nuotaika ir sveikata, atkrito, nes paaiškėjo, kad ji vėl gali dirbti, ir dar tarp daugumos jaunų žmonių.

 

Ar bendravote paskutiniais jos gyvenimo metais?

Žinoma, buvome labai artimos iki pabaigos. Likus dviem savaitėms iki šimtas pirmojo gimtadienio turėjo vykti premjera Žydų teatre (pagrindinis vaidmuo spektaklyje „Parduotuvė aikštėje“, – red. past.). Deja, ji pargriuvo, patyrė traumą ir tai buvo lemtinga. Manau, jei ne tas nelaimingas atsitikimas, ji būtų puikiai suvaidinusi ir šį vaidmenį teatre. Bet ji nebegalėjo vaidinti. Kaip sako filme, kai liausiuosi vaidinti, tada jau galėsiu mirti...
 

Danuta Szaflarska
Danuta Szaflarska
Danuta Szaflarska filme „Laikas mirti“. 2007 m.
Danuta Szaflarska filme „Laikas mirti“. 2007 m.
Danuta Szaflarska filme „Lobis“. 1948 m.
Danuta Szaflarska filme „Lobis“. 1948 m.