7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

„Scanorama 2017“: vienu sakiniu

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Kinas
„Baisi moteris“
„Baisi moteris“

„Baisi moteris“ („En frygtelig kvinde“), rež. Christian Tafdrup, Danija

Nors aprašymas kataloge sako, kad filmas yra ironiškas žvilgsnis į meilės galios santykius, papasakotas iš vyro perspektyvos, ne tipiškas viengungis Rasmusas, o būtent Mari net du kartus žvilgteli tiesiai į kamerą, sugriauna kino naratologų diegetine vadinamą erdvę ir užmezga santykį jau su mumis, žiūrovais, tarsi nebyliai sakydama: pažiūrėkite, čia aš valdau padėtį ir kontroliuoju tiek šį vyrą, tiek erdvę filmo, kurio režisierius, reikia pripažinti, rodo šimtą kartų kine matytą meilės, skyrybų ir susitaikymo istoriją, tačiau tą daro lengvai, sąmojingai ir be jokios pretenzijos „išlaužti“ ką nors originalesnio siužeto ar formos lygmeniu – to visai nereikia, kartais užtenka tiesiog mokėti pasakoti.

 

„Keisti paukščiai“ („Drôles d’oiseaux“), rež. Élise Girard, Prancūzija

Nepastebėti linktelėjimų į prancūzų Naująją bangą neįmanoma, tačiau gaila, kad šie reveransai taip ir lieka tik formalistiniais mažmožiais à la Godard, kurie filmui apie vyresnio amžiaus vyrą įsimylinčią merginą Mavi prasmės daugiau neprideda, o tuštoko maivymosi – užtektinai.

 

„Telma“ („Thelma“), rež. Joachim Trier, Norvegija, Prancūzija, Danija, Švedija

Žinant, kad siaubo filmai (jei tik jie laikosi žanro klasikos) pasakoja ne tiesiog apie vaiduoklius, zombius ar vampyrus, o per juos atskleidžia žmogaus arba visos visuomenės fobijas, nuotaikas ir slopinamus jausmus, „Telma“ atrodo žanro grynuolis: varnos, gyvatės, teleportacija ir virš žmonių galvų pavojingai siūbuojantis sietynas, suprask, tėra Telmos bundančio, tačiau gniaužiamo (nes tėvai krikščionys) nenormatyvaus seksualumo sublimacija, nors prisiminus, su kokia energija apie panašius dalykus kalbėjo kiti filmai, pavyzdžiui, Briano De Palmos „Kerė“, Joachimo Triero bandymas atrodo per daug nuglostytas, nuobodžiai tobulas savo estetika, o pabaigoje net išsemiantis pats save – tokia „Sangailės vasara“, tik su trupučiu mistikos.

 

„Tinklo pabaiga“ („Keti lõpu“), rež. Priit Pääsuke, Estija

Nors lengvo absurdo ir naktinių šviesų nuspalvintame pasakojime apie greito maisto užeigos padavėją ir keistus lankytojus kyšo režisūrinės siūlės, gali matyti, kaip viskas „sustatyta“, ir pastebėti, kaip aktoriai ruošiasi vaidinti ir štai jau sako tas išmoktas scenarijaus eilutes, tai kažkaip stebuklingai neerzina: filmas savotiškai gražus, nes yra netobulas, visai kaip mėsainis su kopūstais, kurio staiga taip įsinori viena iš filmo herojų su nulėpusiomis zuikučio ausytėmis.

 

„Vesternas“ („Western“), rež. Valeska Grisebach, Vokietija, Bulgarija, Austrija

Žinoma, platesne prasme tai pasakojimas apie ksenofobiją, apie Vakarų ir Rytų Europos mentaliteto skirtumus, apie šiandien tokį aktualų nacionalizmą, o siauresne prasme – apie sudėtingą žmogaus prigimtį, kaip rašoma kataloge, ir žmogiškumo viltį, tačiau bent man įdomiausia buvo stebėti, kaip režisierė matuojasi patį vesterno žanrą, kaip perima arba perkeičia žanrines konvencijas: čia ir Laukiniai Vakarai (Bulgarijos provincija), ir fronto linija tarp naujųjų užkariautojų bei indėnų (Bulgarijos pasienis), ir garbės kodeksas (tiek kaimelio bendruomenės, tiek vokiečių statybininkų), ir vienišas kovotojas (vokietis Meinhardas), ir antagonistas (kolega Vincentas), ir baltas žirgas, ir net vesterniškos mizanscenos (Meinhardas, lyg koks šerifas, sėdi statybininkų namelio, lyg salūno, prieangyje ir žvelgia į tolį) – visa tai glosto kinomano širdį, grąžina tikėjimą ne tik dabartį, bet ir patį save reflektuojančiu kinu.

 

„Meilužis vienai dienai“ („L’Amant d’un jour“), rež. Philippe Garrel, Prancūzija

Šis filmas, aišku, labai banalus, nes yra apie meilę tiesiogine šio žodžio prasme, tik kitas kūrėjas gal dar bandytų apžaisti banalybę, o Garrelis specialiai neria į ją stačia galva ir su meile susijusias situacijas ir frazes dėlioja lyg kortas ant stalo – išmeta vieną ir stebi, kuria linkme pasisuks gyvenimai herojų, kurie beveik kiekviename jo kūrinyje blaškosi tarp kelių susižavėjimo objektų, gyvena tamsiuose interjeruose (ne todėl, kad filmas nespalvotas), lankosi neišvaizdžiose, lyg iš Naujosios bangos kino atklydusiose kavinėse, ir kalbasi jei ne apie meilę, tai apie revoliuciją, filosofiją ar karą – apie tai, kas 1968-ųjų Paryžiaus revoliucijos kūdikiui, garsiosios kairiųjų pažiūrų „Zanzibaro“ kino grupės nariui yra aktualu arba kam jis vis dar jaučia nostalgiją.

 

„Iš balkono“ („Fra balkongen“), rež. Ole Giæver, Norvegija

Kino esė – sunkiai apibrėžiamas dalykas net kino tyrinėtojams, bet Ole Giæveris dėl to nesuka sau galvos ir panašių klausimų tikrai neužduoda, o tiesiog nuoširdžiai, atvirai ir, laimė, saviironiškai (tai gelbsti nuo narcisizmo, kuriuo autorių lengva apkaltinti) pasakoja apie save (baimės, abejonės, prisiminimai, troškimai), šeimą ir pasaulį, kuris po mūsų gyvens dar milijonus metų, – apie tai, apie ką susimąstom visi, tik skirtingai su tuo dorojamės: kas imasi tablečių, lankosi pas psichologą ar keliauja po pasaulį, o kas rašo dienoraštį arba nukreipia kino kamerą tiesiai į save.

 

„Lizdas“ („Colo“), rež. Teresa Villaverde, Portugalija, Prancūzija

Prieblanda, savotiška „negyva“ šviesa, gaubia kiekvieną šio lėto filmo kadrą, tačiau ji nėra savitikslė, o sustiprina anemiją ir apatiją, kurie tarpsta siužetiniame lygyje, istorijoje apie šeimos ir, reikia suprasti, visos šalies (ekonominę) krizę, kurią režisierė dėlioja specialiai be dramatiškumo, net kiek atsainiai, viena tonacija, be jokios kulminacijos, palikdama žiūrovui pačiam susidėlioti reikšminius akcentus ir atsakyti į klausimą, ką jis ekrane mato – neeilinį filmą ar režisūrinę pretenziją apie sudėtingą Portugalijos dabartį, kurią, jei pamenate, prieš kelerius metus meistriškai ir iškalbingai išskleidė režisierės tėvynainis Miguelis Gomesas trilogijoje „Arabiškos naktys“.

„Baisi moteris“
„Baisi moteris“
„Tinklo pabaiga“
„Tinklo pabaiga“
„Meilužis vienai dienai“
„Meilužis vienai dienai“