7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Autoportretas su trauma

„Scanoramos“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Kinas
„Močiute, Guten Tag!“
„Močiute, Guten Tag!“

Pirmoji lietuviška šių metų „Scanoramos“ premjera – Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!“ (Lietuva, Vokietija, 2017) neprimena populiarių televizijos filmų, kur įžymybės išsirengia į kelionę tam, kad sužinotų apie savo šaknis. Tai paverčia Samulionyčių filmą ir lengvai pažeidžiamu, ir kartu išlaisvina nuo žanro stereotipų. Filmo pabaigoje apie Samulionyčių močiutę Ellą Fink žinome pakankamai, kad suvoktume jos dramatišką likimą. Lietuvoje užaugusi vokietė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atsidūrė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, bet karui pasibaigus savo noru grįžo į Lietuvą. Ji grįžo pas mylimąjį – Kazimierą iš Sintautų pieninės. Jo neberado, ištekėjo, pagimdė Violetą – Samulionyčių mamą. Po trisdešimt penkerių metų pagaliau susitikusi Vokietijoje likusią seserį Ella sužinojo, kad Kazimieras pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Kanadoje ir jos ieškojo. Tačiau Ella jau buvo ištekėjusi ir sesuo perdavė 1952-aisiais rašytą jo laišką tik 1979 metais, kai jos pirmąkart susitiko.

 

Tačiau svarbiausia, vis dėlto, yra ne močiutės istorija, nors nuo jos ir prasidėjo filmas. Daug svarbiau yra ta drama, kurią filmo autorės išgyvena prieš mūsų akis. Filmo kūrimas prasidėjo prieš šešerius metus ir iš pradžių, manau, net pačios autorės nesitikėjo, kad jų bendros kelionės į Vokietiją pas dar gyvas giminaites, į močiutės vaikystės namus Bajoraičiuose kažkur prie dabartinės Lietuvos ir Rusijos sienos ar į Sintautų pieninę taps kažkuo daugiau nei neįmanoma atkurti vienos šeimos istorija. Bandymas suprasti močiutę panardina filmo autores į didžiąją istoriją, kuri iki tol egzistavo lyg atskirai nuo jų, bet kartu paradoksaliai ir išgrynina vienos šeimos traumas, susietas su išgyventu laiku. Kad ir tą, kai mama Violeta pasakoja, kaip sovietmečiu buvo baisu pripažinti savo vokiškumą. Tai, ko nebeįmanoma atkurti, sužinoti, atrasti, ką būtų galima pavadinti praeities negalimybe, ar staiga prisimintas vaikystės sapnas apie kviečiančią pas save mirusią močiutę tampa svarbia sudėtine filmo dalimi, ypač tuose epizoduose, kai seserys grįžta į „Gintaro“ viešbutį, kuriame įvyko Ellos ir jos sesers susitikimas. Paaštrėjęs laiko suvokimas padės joms suprasti save ir savo tėvų dramas.

 

„Močiute, Guten tag!“ – tai labai asmeniškas ar net lyriškas filmas apie seserystės esmę. Vilma ir Jūratė – skirtingos. Vyresnioji sesuo linkusi viską apsvarstyti, jaunėlė – daug spontaniškesnė, bet jos puikiai supranta viena kitą, ypač kai reikia priversti mamą Violetą kalbėti apie tai, apie ką ji nenori kalbėti. Mama Violeta nenori kalbėti apie močiutės savižudybę. Ji net uždraudžia apie tai užsiminti seserų tėvui Linui, kuris komiškai išsisukinėja kadre. Mama Violeta įsitikinusi, kad tai tabu, kad tai juodina šeimą. Seserys nori suprasti močiutę. Taip filme atsiranda pirmasis konfliktas ir pirmasis didelis klausimas. Seserys – iš kitos kartos. Joms savižudybė – ne abstraktus klausimas ir ne šeimos gėda, kurią būtina nutylėti. Todėl toks svarbus epizodas, kai viena klausia kitos, ar paskambins, jei ateis mintis nusižudyti. Be jokio patoso, su vos girdima ironijos gaidele kambario prietemoje nuskambėjęs klausimas – viena šio filmo viršūnių ir svarbiausių atradimų.

 

Asmeniškos, nuoširdžios intonacijos lietuvių dokumentiniam kinui ypač stinga. „Močiute, Guten Tag!“ įrodo, kad ji įmanoma. Daug epizodų filmuoti kapinėse, filme skamba skaudžios mintys ir rodomos tikros tragedijos, tačiau nuo vadinamosios „černuchos“ „Močiute, Guten Tag!“ gelbsti kūrėjų autoironija, humoro jausmas ir meilė, kurią gali justi net gana audringuose seserų pokalbiuose su mama.

 

Gaila, kad Samulionytės pasitenkino tokiu neišraiškingu ir suveltu, televizijos reportažą primenančiu finalu. Manau, kad operatorius Audrius Zelenius ne visada įgyvendino režisierių sumanymus, juolab kad būti kadre ir režisuoti dokumentinį filmą – tikrai sunku. Tačiau tai nesumenkina „Močiute, Guten Tag!“ ištarmės. Ypač tos apie viską paaiškinančios šeimos istorijos negalimybę ir tikrą seserystę.

„Močiute, Guten Tag!“
„Močiute, Guten Tag!“
„Močiute, Guten Tag!“
„Močiute, Guten Tag!“