Steveno Spielbergo „Šnipų tilto“ (TV3, 11 d. 21.30) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numuštą žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų sektorius jungusio Genikės tilto. Filme teko atsisakyti ne vienos istorinės detalės, kai ką pakeisti, kai ką supaprastinti, bet Šaltojo karo atmosfera perteikta gana tiksliai. Scenarijų parašė broliai Coenai, tik specifišką jų intonaciją, matyt, nuslopino režisierius, kuriam visada arčiau širdies ne ironija, o patosas. Netikėtai pagrindiniu filmo herojumi tapo ne šnipas ir ne lakūnas, o advokatas Donovanas (Tom Hanks).
Veiksmas prasideda 1957-aisiais, kai Niujorko advokatui ir draudimo bylų specialistui Džeimsui Donovanui pasiūloma ginti rusų šnipą Rudolfą Abelį (Mark Rylance). Teismas turi įrodyti JAV teisingumo pranašumus, bet Donovanas sulaukia visuotinio pasmerkimo, nes gina rusų šnipą, kuris esą yra vertas tik mirties bausmės. Donovanas – idealus Spielbergo herojus. Jis doras, protingas, tikras profesionalas ir pavyzdingas vyras bei šeimos tėvas. Tačiau atsidūręs šalia Abelio, Hanksas-Donovanas pralošia, nors šnipas, kaip ir priklauso hipotetiniam rusui, klausosi klasikinės muzikos ir yra gana mįslingas – Rylance’as nekuria tradicinio ruso piktadario. Pauersas tapo antrojo plano personažu. Labiau pabrėžiama ne tai, kad jis neišdavė rusams paslapčių, o mokymai, kuriuose lakūnams aiškinama, kaip nusižudyti atsidūrus nelaisvėje.
Alexanderis Payne’as nekuria tokių brangių filmų, kaip Spielbergas. Jis – vienas garsiausių JAV nepriklausomųjų, nors taip pat dažnai pasakoja istorijas apie žmogiškųjų vertybių triumfą. 2013 m. sukurtos nespalvotos „Nebraskos “ (TV1, 10 d. 22.50) herojus Vudis (Bruce Dern) – senas alkoholikas, kuriam prasidėjo Alzheimerio liga. Jis gauna „laimės laišką“, žadantį, kad Nebraskos valstijos Linkolno mieste jo laukia milijonas dolerių. Galiausiai Vudis išsirengia ten kartu su sūnumi Deividu (Will Forte), puikiai suprantančiu, kad jokių dolerių būti negali. Tačiau jis nori padovanoti tėvui truputį laimės. Kelio filmas – mėgstamas Payne’o žanras. Kelionė čia tampa svarbia gyvenimo patirtimi, priverčia įvertinti šeimos vertybes.
Paulas Schraderis dažniausiai siejamas su Martinu Scorsese, parašė kelių jo filmų, tarp jų „Taksisto“, scenarijus. Kino istorikams Schaderis – puikios knygos apie transcendentinį kiną ir straipsnių apie Andrejaus Tarkovskio kūrybą autorius. Savo filmuose jis mėgsta rodyti pralaimėjusius, nesusidorojančius su slegiančiomis gyvenimo aplinkybėmis žmones. 1982 m. Schraderio sukurtas klasikinio siaubo filmo perdirbinys „Žmonės katės“ (LRT Kultūra, 11 d. 21 val.) režisieriaus gerbėjams pasirodys neįprastas, nors blogio ar religijos temos pastoriumi turėjusį tapti režisierių domino visada. „Žmonės katės“ prasideda žodžiais apie tai, kad senovėje tėvai aukodavo vaikus leopardams, vaikų sielos augo jų viduje, kol šie tapo žmonėmis. Filmo herojai yra brolis (Malcolm McDowell) ir sesuo (Nastassja Kinski), kurie susitinka Naujajame Orleane po ilgos pertraukos. Trokštantiems mistikos, siaubo, erotikos filmas patiks.
2012 m. pasirodęs Ole’s Bornedalio siaubo filmas „Demonas viduje“ (LNK, šįvakar, 10 d.23.20) – geras pavyzdys, kaip klasikiniame žanre atsiranda jam nebūdingi Holokausto motyvai. Per garažų išpardavimą maža mergaitė Em randa medinę skrynelę su paslaptingais užrašais. Skrynelė iš prieškario Lenkijos. Em nesiskiria su ja, o mergaitės elgesys darosi vis keistesnis. Pasirodo, atidariusi skrynelę mergaitė išlaisvino dibuką. Žydų folklore tai mirusiojo siela, negalinti rasti ramybės, todėl siekianti užvaldyti gyvo žmogaus kūną. Dibukas persikėlė į Em, o mergaitės tėvai bando kovoti su šiuo prakeiksmu.
Ne vienam lietuviui didžiausias demonas yra jo kaimynas. Nicholaso Stollerio komedija „Kaimynai“ (LRT, 11 d. 23.20) ne tik apie tai, kaip trisdešimtmečių pora (Rose Byrn ir Sethas Rogenas) paskelbia karą gražuoliui kaimynui Tedžiui (Zac Efron), bet ir apie vėlyvą brendimą, apie trisdešimtmečius ar keturiasdešimtmečius, kurie elgiasi infantiliai. Akivaizdu, kad panašūs žmonės nesubręs niekad. Beje, tai mėgstama amerikiečių komedijų tema. Ji nuskambės ir Setho Gordono „Tapatybės vagilėje“ (LRT, 12 d. 21.55). Šios komedijos herojė Dajana (Melissa McCarthy) vagia tapatybes, naudojasi apvogtųjų banko sąskaitomis, nes didžiausia jos aistra yra pirkti.
Dajanai toli iki galingų bankų, kurie plauna pinigus, prekiauja ginklais, griauna valstybės struktūras, finansuoja karus. Tokį banką turi perduoti teisingumui Tomo Tykwerio filmo „International“ (TV1, 12 d. 21 val.) veikėjai Interpolo agentas Selindžeris (Clive Owen) ir jo asistentė Eleonora (Naomi Watts). Tačiau bankas – tik globalios korumpuotos sistemos ledkalnio viršūnė. Sąmokslų teorijų gerbėjams filmas patiks, Tykwerio – abejoju, nors beveik dvidešimt minučių užtrukęs susišaudymas Guggenheimo muziejuje tikrai įsimins.
Sėkmingų Johno LeCarré ekranizacijų nėra daug. Susanne White 2014 m. ekranizavo vieną naujausių jo romanų. Filmas „Išdavikas“ (LNK, 12 d. 22.10) sulaukė įvairių vertinimų, bet kas atsisakys pasižiūrėti, kaip Evanas McGregoras vaidina anglą dėstytoją – poezijos tyrinėtoją, kuris kartu su žmona (Naomie Harris) poilsiaudamas Maroke taip susižavi rusų banditu (Stellan Skarsgård), kad nusprendžia padėti šiam susigrąžinti prarastą reputaciją. Istorija apie tai, kaip ciniškas banditas išnaudoja naivų Vakarų inteligentą, visada atrodo gana dviprasmiška. Tuo ji ir žavi.
Jūsų – Jonas Ūbis
