Kinas
Kennetho Branagh „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder On the Orient Express“, Malta, JAV, 2017) – geras atsakymas į klausimą, kodėl nuolat ekranizuojamos tos pačios knygos. Atrodytų, šiais laikais taip paprasta pasižiūrėti kad ir prieš beveik pusšimtį metų sukurtą ir klasikine tapusią Agathos Christie romano ekranizaciją – Sydney’aus Lumeto „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Tačiau nuo 1974-ųjų pasikeitė ne tik kinas, bet ir žiūrovai. Gerai tai ar blogai, – ne šios recenzijos tema. Tik Branagh, regis, neslepia, kad orientuojasi į tuos, kurie užaugo ir subrendo kompiuterinių žaidimų ar komiksų ekranizacijų laikais. Jis supaprastino rašytojos sukurtą istoriją, tačiau siūlo ne dar vieną žaidimą, o gana teatrališką, net, sakyčiau, senamadišką rafinuotą reginį, kurio ištarmė – ne tik kriminalinės mįslės sprendimas.
Tikiuosi, kad atsiras ir tokių, kurie nežino, kas įvyko vieną 4-ojo dešimtmečio pradžios žiemą prabangiame traukinyje, iš Stambulo per visą Europą vykstančiame į Kalė, kai kupė buvo nužudytas nemalonus tipas Račetas. Bet net ir tie, kurie jau seniai žino atsakymus į klausimus, iškilusius garsiajam sekliui Erkiuliui Puaro, neliks nuskriausti. Pats nusprendęs suvaidinti Puaro, Branagh ne tik savo personažui, bet ir visam filmui suteikė elegiškos nuotaikos. Jo „Žmogžudystė Rytų eksprese“ – tai ir išnykusios epochos portretas, kuriame režisieriui svarbu ir gražu viskas – dulkėtos Jeruzalės gatvės, apšiurę Stambulo stogai, prabanga dvelkiantis Rytų ekspresas. Hariso Zambarloukoso kamera atvirai grožisi ir traukinio interjerais, ir puošniais veikėjų kostiumais, ir restorane patiekiamais patiekalais. Ji fiksuoja beveik pasakiškus užsnigtos Europos vaizdus ir visa tai dvelkia nostalgija, net jei nežinai, kad filmas kurtas plačioje 65 mm juostoje. Negali nesigrožėti veidrodžiais, atspindinčiais dvilypius filmo veikėjus, ilgomis lėtomis panoramomis, kai kamera palengva slysta šalia ilgo sąstato ar ankštais traukinio koridoriais.
Kiekvienas Erkiulio Puaro gerbėjas mintyse yra susikūręs savo personažą. Vieniems jis asocijuojasi su televizijos seriale Puaro suvaidinusiu Davidu Suchet – komišku ponu, kuris specialiai pabrėžia savo keistumą, kad užmigdytų nusikaltėlių budrumą. Alberto Finney ar Peterio Ustinovo sukurti sekliai gal buvo realistiškesni, piktesni arba įkyresni, bet ir šie aktoriai pabrėžė keistą pilkosiomis ląstelėmis besididžiuojančio žmogaus išorės ir intelekto harmoniją. Branagh Puaro sukaupė visą tarp hommage klasikiniam detektyvui ir jo pastišo balansuojančio filmo dviprasmiškumą. Šis Puaro ne tik pasižymi iki tol ekrane neregėtais vešliais ūsais, bet, regis, ir pabrėžia visus senų laikų stereotipus – jis lyriškai kalbasi su mylimosios nuotrauka, yra atlaidus žmonių silpnybėms, bet visiškai nepakantus blogiui bei melui. Kita vertus, šis Puaro ne tik liūdnesnis, bet ir žmogiškesnis, filosofiškesnis. Atrodo, jam svarbiau ne demaskuoti meluojančius bendrakeleivius ir rasti žudiką, o išsaugoti pasaulio pusiausvyrą, kuri bus pažeista, jei blogis liks nenubaustas. Deja, pabaigoje, kai jis tuos bendrakeleivius susodins prie įėjimo į tunelį pastatyto ilgo stalo lyg da Vinci „Paskutinės vakarienės“ dalyvius, Puaro prisipažins sau, kad ta pusiausvyra neegzistuoja. Filme anksčiau jau nuskamba užuominos apie Europos totalitarizmus, tad nesunku spėti, kad pažeista pusiausvyra netrukus baigsis katastrofa.
Netvirtinu, kad „Žmogžudystė Rytų eksprese“ yra gilus filmas. Tai pirmiausia kokybiška pramoga, kostiuminis reginys, bet svarbūs ir šiuolaikiniam žiūrovui skirti akcentai. Filmo personažai, prisistatantys amerikiečiais, prancūzais, vengrais, rusais, vokiečiais ar austrais, atspindi daugiakultūrę bet kokios civilizacijos ar valstybės prigimtį, tarp jų atsirado net tamsiaodis gydytojas. Režisieriaus ir scenaristo Michaelo Greeno dėmesys kiekvienam jų – išskirtinis. Christie romane galima įžvelgti autentiško pasaulį sukrėtusio nusikaltimo, kai buvo pagrobtas ir nužudytas pirmąkart iš Šiaurės Amerikos į Europą nuskridusio lakūno Charleso Lindbergho sūnelis, atgarsių. Branagh elgiasi atvirkščiai – jo filmo personažai savaip apibendrinti, nes kiekvienas jų iliustruoja vis kitokį požiūrį į praradimą, esamą ar įsivaizduotą kaltę, skaudžius prisiminimus.
Veikėjus įsimename ne tik todėl, kad net menkiausius iš jų suvaidino ryškūs aktoriai. Kiekvienas jų apdovanotas įsimintinu charakteriu. Jį išryškina melas. Johnny Deppo suvaidintas Ratčetas apsimeta pradedančiuoju meno prekiautoju, bet tai tik paryškina jo niekšišką prigimtį, Michelle Pfeiffer Karolina vaidina turtingų vyrų medžiotoją, bet kiekvienas moters gestas ar žvilgsnis išduoda isterišką, apsėstą moterį... Tik Puaro neapsimetinėja, todėl jis ir mato, kas slypi už Willemo Dafoe mokslininko, Penelope Cruz misionierės, Judi Dench rusų kunigaikštienės ar Dereko Jakobi liokajaus. Režisierius kiekvienam aktoriui duoda progą suvaidinti įsimintinus stambius planus, kurie tik pabrėžia iš šių dienų reginio išnykusį stiliaus jausmą. Laimei, Branagh jo turi su kaupu. Ir išnaudojo ne visą. Sprendžiant iš replikos, kuri nuskamba Brodo geležinkelio stotyje, čia išlipusio Puaro laukia nuotykių tęsinys.
