Nenustebčiau, jei pernai „Scanoramą“ atidariusį Szabolcso Hajdu filmą „Šeimos šventė“ (LRT Kultūra, 22 d. 22.10) kuris nors žiūrovas palaikytu dokumentiniu. Ankštame režisieriaus bute nufilmuotas pasakojimas apie dviejų šeimų susitikimą atrodo labai tikroviškas. Prieš metus Ernela, Albertas ir dešimtmetė jų duktė Laura išvyko iš Vengrijos į Škotiją ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau nepritapo svetimoje šalyje. Vieną naktį jie pasibeldžia į vyresniosios Ernelos sesers Esteros duris. Estera, kuriai sekasi daug geriau, gyvena su vyru Farkašu (jį suvaidino pats režisierius) ir penkiamečiu sūneliu. Abi šeimos niekad nebuvo vieningos, bet Ernela džiaugiasi susitikimu. Kaip ilgai jie ištvers kartu? Režisierius prismaigstė filmą tikslių replikų, gestų, frazių, atsisakė tradicinės dramaturgijos. Jis rodo, kad šeimos kalba skirtingomis kalbomis. Filmo kūrėjai klausia, ar ne per dažnai kaltę už savo nesėkmes stengiamės suversti artimiesiems, ar neprojektuojame į juos savo pykčio ir baimių?
Davido O. Russello filmas „Džoja“ (TV3, 18 d. 21 val.) grįstas tikrais faktais ir pasakoja apie moterį, kuri „išrado“ grindų šepetį su šluoste, liaudiškai vadinamą „mop“. Šią moterį suvaidino Jennifer Lawrence. Jos herojė 10-ajame dešimtmetyje didvyriškai bandė sukurti nuosavą verslą. Džojai teko nugalėti skurdą, šeimos problemas, visuotinį seksizmą ir išdavystę. Kaip supratote, tai dar viena stiprios moters, kuri tapo turtinga, istorija. Tokias mėgsta ne tik amerikiečiai, todėl nenuostabu, kad filme vaidina geri aktoriai Robertas De Niro, Bradleys Cooperis, Isabelle Rossellini ar Diana Ladd. Jie mėgsta vaidinti paprastus žmones.
Tikrais faktais grindžiamas ir Chriso Brinkerio filmas „Nusikaltėlių šalis“ (LNK, 22 d. 22.30). Ši istorija taip pat gana paprasta: detektyvas (Willem Dafoe) suima samdomą žudiką (Matt Dillon), kuris priverstas tapti detektyvo informatoriumi. Kai nusikaltėliai nusprendžia juos nužudyti, abu vyrai turi suvienyti jėgas ir sunaikinti gaują.
Įtariu, kad Georges’as Lautneras taip pat neišgalvojo „Profesionalo“ (TV1, šįvakar, 17 d. 22.50) istorijos. Tačiau 1981-aisiais, kai jis kūrė filmą, tikri faktai dar nebuvo reklamos variklis. Kas rytą žiūrėdamas „France 24“ žinias suprantu, kad filmas vis dar aktualus, nes prancūzai iki šiol daug dėmesio skiria viskam, kas vyksta Afrikoje. „Profesionalo“ herojus slaptasis agentas Žoslenas gauna užduotį nužudyti vienos Afrikos šalies prezidentą. Bet staiga pasikeičia politinė situacija ir agentas išduodamas afrikiečiams. Pabėgęs iš kalėjimo, Jeano-Paulio Belmondo herojus grįžta į tėvynę turėdamas vienintelį tikslą – įvykdyti užduotį, nes prezidentas atvyksta oficialaus vizito į Prancūziją.
Jei matėte ne vieną panašaus siužeto amerikiečių filmą, „Profesionalas“ nustebins savo ironiška intonacija, komiškais veiksmo posūkiais, aukštyn kojom apverstais filmų apie superdidvyrius triukais, juolab bus galima pasigrožėti Belmondo.
Seni filmai tuo ir žavūs, kad jais gali grožėtis nekreipdamas dėmesio į naivius siužetus. Toks ir paskutinis didžiojo Charleso Chaplino filmas „Grafienė iš Honkongo“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Chaplinas jį sukūrė 1967-aisiais. Filmo herojė yra Nataša Aleksandrova. Kai jai buvo keturiolika, kartu su tėvais mergaitė pabėgo iš Rusijos į Kiniją. Honkonge Nataša verčisi šokdama klubuose. Staiga ji pamato galimybę pakeisti gyvenimą. Bet amerikiečių diplomatas Ogdenas, aptikęs pasislėpusią jo kajutėje merginą, visais būdais stengiasi Natašos atsikratyti. Neseniai jis paskirtas pasiuntiniu, namuose laukia žmona, tad visas filmas bus tarp pagrindinių personažų kylančių komiškų situacijų rinkinys.
„Grafienė iš Honkongo“ – tikrai ne pats geriausias Chaplino filmas. Kurtas po ilgos pertraukos ir dar vienintelis spalvotas, jis atvirai senamadiškas ir todėl atrodo naivesnis nei yra iš tikrųjų. Prisimenu gausius reportažus iš Chaplino filmavimo aikštelės, garsias kalbas apie jo sugrįžimą į kiną, didžiules viltis ir daugybę fotografijų, kuriuose buvo užfiksuoti Sophia Loren ir Marlonas Brando. Dabar jie, matyt, atrodys dar gražesni, kaip ir sentimentali filme skambanti Chaplino muzika.
Tačiau greičiausiai sensta filmai apie ateitį, nes jos nuspėti neįmanoma. Vis dėlto užmeskite akį į pernykštį Colmo McCarthy filmą „Naujoji karta 2“ (LNK, 19 d. 00.20). Jis skamba visai simboliškai. Pasaulių karas nesibaigė. Planetoje siaučia baisus virusas. Žmones puldinėja infekuotieji, žmonija atsidūrė ties išnykimo riba. Vienintelė viltis – antroji infekuotųjų zombių karta. Jie pavojingi, nes į žmogų reaguoja gausiomis seilėmis ir kalenančiais dantimis, bet turi fenomenalų, žmones gerokai lenkiantį intelektą. Jie – raktas sukurti gelbstinčią vakciną, kuri yra didžiausias daktarės (Glenn Close) rūpestis. Todėl infekuotųjų vaikai saugomi bunkeryje nuo ryšių su išoriniu pasauliu.
Ankstesnių filmų apie zombius autoriams rūpėjo klausimas, kaip išgyventi pasaulyje kartu su siaubą keliančiais Kitais. McCarthy ir Mike’as Carey, pagal kurio knygą filmas ir sukurtas, klausia, kas bus toliau, kai žmonių nebeliks, kai žmonija pasibaigs. Vietoj specialiųjų efektų jie rodo filme Pripetę ir kitas drono nufilmuotas Černobylio apylinkes, kuriose vis dar gyvena paprasti žmonės.
Jūsų – Jonas Ūbis
