Kinas

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Dvilypis meilužis“

Nežinau, ar François Ozonas pirmasis sumontavo prasiveriančią vaginą su atsimerkiančia moters akimi, tačiau, regis, tai vienintelis originalus jo naujausio filmo „Dvilypis meilužis“ („L’amant Double“, Prancūzija, Belgija, 2017) momentas. Pasirodžiusi filmo pradžioje ši montažinė sandūra tiksliai apibūdina esmę: tai gana vujeristinis pasakojimas ar ginekologiškas trileris, kurio herojei seksas ir psichoterapija turi padėti išsivaduoti nuo baimę keliančios savo asmenybės dalies.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Europos kino akademija paskelbė pirmuosius šių metų nugalėtojus. Geriausiu Europos 2017 m. operatoriumi, kuriam bus įteiktas Carlo di Palma prizas, tapo Michailas Kričmanas. Jis apdovanotas už Andrejaus Zviagincevo filmą „Nemeilė“. Šio filmo muzikos autoriams Jevgenijui ir Sašai Galperinams atiteko ir geriausio Europos kino kompozitoriaus apdovanojimas. Geriausiu Europos montuotoju tapo Robinas Campillo už filmo „120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“) montažą. Campillo yra ir šio filmo režisierius. Geriausio kino dailininko apdovanojimas atiteko Josefin Åsberg už filmą „Kvadratas“ (rež. Ruben Ostrund). Apdovanojimas geriausiai kostiumų dailininkei paskirtas Katarzynai Lewińskai už filmą „Pėdsakas“ (rež. Agnieszka Holland). Apdovanojimas geriausio grimo ir šukuosenos autoriui paskirtas Leendertui van Nimwegenui už filmą „Brimstorne“ (rež. Martin Koolhoven). Geriausiu garso operatoriumi išrinktas Oriolis Tarragó už filmą „Septynios minutės po vidurnakčio“ (rež. J. A. Bayona). Apdovanojimai bus įteikti gruodžio 9 d. per iškilmingą Europos kino akademijos ceremoniją Berlyne.

Pokalbis su režisiere Dorota Kędzierzawska

Šiųmetiniame Lenkų kino festivalyje svečiavosi lenkų režisierė Dorota Kędzierzawska. Susitikime su žiūrovais ji pasidalijo prisiminimais apie Vilniaus teatro scenoje 1939 m. debiutavusią kino ir teatro aktorę Danutą Szaflarską (1915–2017), kuriai šiemet buvo skirta festivalio retrospektyva. Szaflarska vaidino ne viename Kędzierzawskos filme. Su režisiere Vilniuje kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Kennetho Branagh „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder On the Orient Express“, Malta, JAV, 2017) – geras atsakymas į klausimą, kodėl nuolat ekranizuojamos tos pačios knygos. Atrodytų, šiais laikais taip paprasta pasižiūrėti kad ir prieš beveik pusšimtį metų sukurtą ir klasikine tapusią Agathos Christie romano ekranizaciją – Sydney’aus Lumeto „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Tačiau nuo 1974-ųjų pasikeitė ne tik kinas, bet ir žiūrovai. Gerai tai ar blogai, – ne šios recenzijos tema. Tik Branagh, regis, neslepia, kad orientuojasi į tuos, kurie užaugo ir subrendo kompiuterinių žaidimų ar komiksų ekranizacijų laikais. Jis supaprastino rašytojos sukurtą istoriją, tačiau siūlo ne dar vieną žaidimą, o gana teatrališką, net, sakyčiau, senamadišką rafinuotą reginį, kurio ištarmė – ne tik kriminalinės mįslės sprendimas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nenustebčiau, jei pernai „Scanoramą“ atidariusį Szabolcso Hajdu filmą „Šeimos šventė“ (LRT Kultūra, 22 d. 22.10) kuris nors žiūrovas palaikytu dokumentiniu. Ankštame režisieriaus bute nufilmuotas pasakojimas apie dviejų šeimų susitikimą atrodo labai tikroviškas. Prieš metus Ernela, Albertas ir dešimtmetė jų duktė Laura išvyko iš Vengrijos į Škotiją ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau nepritapo svetimoje šalyje. Vieną naktį jie pasibeldžia į vyresniosios Ernelos sesers Esteros duris. Estera, kuriai sekasi daug geriau, gyvena su vyru Farkašu (jį suvaidino pats režisierius) ir penkiamečiu sūneliu. Abi šeimos niekad nebuvo vieningos, bet Ernela džiaugiasi susitikimu. Kaip ilgai jie ištvers kartu? Režisierius prismaigstė filmą tikslių replikų, gestų, frazių, atsisakė tradicinės dramaturgijos. Jis rodo, kad šeimos kalba skirtingomis kalbomis. Filmo kūrėjai klausia, ar ne per dažnai kaltę už savo nesėkmes stengiamės suversti artimiesiems, ar neprojektuojame į juos savo pykčio ir baimių?

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Pirmoji lietuviška šių metų „Scanoramos“ premjera – Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!“ (Lietuva, Vokietija, 2017) neprimena populiarių televizijos filmų, kur įžymybės išsirengia į kelionę tam, kad sužinotų apie savo šaknis. Tai paverčia Samulionyčių filmą ir lengvai pažeidžiamu, ir kartu išlaisvina nuo žanro stereotipų. Filmo pabaigoje apie Samulionyčių močiutę Ellą Fink žinome pakankamai, kad suvoktume jos dramatišką likimą.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Nors aprašymas kataloge sako, kad filmas yra ironiškas žvilgsnis į meilės galios santykius, papasakotas iš vyro perspektyvos, ne tipiškas viengungis Rasmusas, o būtent Mari net du kartus žvilgteli tiesiai į kamerą, sugriauna kino naratologų diegetine vadinamą erdvę ir užmezga santykį jau su mumis, žiūrovais, tarsi nebyliai sakydama: pažiūrėkite, čia aš valdau padėtį ir kontroliuoju tiek šį vyrą, tiek erdvę filmo, kurio režisierius, reikia pripažinti, rodo šimtą kartų kine matytą meilės, skyrybų ir susitaikymo istoriją, tačiau tą daro lengvai, sąmojingai ir be jokios pretenzijos „išlaužti“ ką nors originalesnio siužeto ar formos lygmeniu – to visai nereikia, kartais užtenka tiesiog mokėti pasakoti.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienį Torunės Šiuolaikinio meno centre atidaryta Davido Lyncho paroda „Silence and Dynamism“. Joje – per 400 režisieriaus darbų nuo ankstyvųjų 6-ojo dešimtmečio piešinių iki pačių naujausių, sukurtų šiemet. Į šią retrospektyvinę parodą atrinkti įvairių amerikiečių, prancūzų ir vokiečių galerijų įsigyti darbai, yra kūrinių iš asmeninės režisieriaus kolekcijos. Tai – tapyba, akvarelės, piešiniai, litografijos, fotografijos, muzikos kūriniai, reklama, trumpo metražo filmai bei vaizdo klipai.

Ilona Vitkauskaitė

Helovino proga internetą užtvindė geriausių siaubo filmų „topai“ ir kitokie sąrašai, kurie jų sudarytojams siejasi su siaubu (pvz., 10 geriausių filmų apie mirtį).