Kinas
„Nakvišumai“ („Somniloquies“), rež. Verena Paravel ir Lucien Castaing-Taylor, Prancūzija
Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.
„Fantastiška moteris“ („Una Mujer Fantástica“), rež. Sebastián Lelio, Čilė, Vokietija, Ispanija, JAV
Šis vienas geriausių festivalyje matytų filmų yra lyg iliustracija Jacques’o Lacano suformuluotos „veidrodžio teorijos“, kuri teigia, jog savo tapatybės pojūtį mes įgauname per pirmuosius aštuoniolika mėnesių, kai imame reaguoti į savo atvaizdą veidrodyje arba motinos žvilgsnyje, ir per tai „gimstame“ kaip savo kūno visumą ir tolydumą suvokiančios asmenybės: juk neatsitiktinai pagrindinė herojė, translytė padavėja ir klubo dainininkė Marina vienos veikėjos yra pavadinama chimera („nežinau, ką matau“), neatsitiktinai atsiranda „monstriškumo“ motyvas (įsimintina scena su lipnia juosta bei iškalbingas epizodas klinikoje), neatsitiktinai filme kartojasi veidrodžiai (iš pradžių Marina juose mato tik savo veidą, o vėliau prieš gatvėje pasipainiojusį veidrodį jau stoja nuo galvos iki kojų, t.y. gimsta kaip vientisas subjektas) ir neatsitiktinai net keliuose epizoduose Marina tyliai dainuoja, lyg ieškotų savojo balso, kuris ne tik patvirtintų jos autentiškumą, bet ir „įrašytų“ į struktūrą visuomenės, kuri, kaip rodo režisierius, vis dar nepasiruošusi priimti Kitą.
„Buvusioji“ („Exfrun“), rež. Katja Wik, Švedija
Didelė dalis šio įžvalgaus filmo, pasakojančio apie tris herojes – merginą, žmoną ir buvusiąją, nufilmuota tarpduryje, savotiškoje ribinėje erdvėje, kur pinasi intymumas ir šalta distancija, besiskleidžiantys ir siužeto plotmėje: visos trys moterys išgyvena skirtingas santykių stadijas (mergina – susižavėjimą, žmona – santykių krizę, o buvusioji – laikotarpį po skyrybų), kurias Katja Wik režisuoja daug dėmesio skirdama mizanscenų kompozicijai, derindama rimtą toną su humoru ir kiekvieną nepatogią situaciją bandydama išauginti (ne visada sėkmingai) iki nepatogaus absurdo, kuris, matyt, atkeliavo iš patirties dirbant su Rubenu Östlundu ir Roy’umi Anderssonu.
„Beuysas“ („Beuys“), rež. Andres Veiel, Vokietija
Pamenu, Josephą Beuysą pirmą kartą pamačiau vos dešimt minučių trunkančiame avangardiniame vokiečio Lutzo Mommartzo filme „Soziale Plastik“ (1969), kur menininkas tiesiog sėdi priešais kamerą, o jo ramus, skulptūriškas veidas spinduliuoja sunkiai žodžiais apibūdinama energija, kuri Veielio filme skleidžiasi dar plačiau: čia ir Beuyso mintys apie savo ir apskritai meną, ir ištraukos iš jo performansų, ir sudėtingi gyvenimo epizodai (karas, depresija), savaip atsispindėję jo kuriamuose darbuose, ir archyvinė medžiaga iš kelionės į JAV bei dėstytojavimo metų Diuseldorfo akademijoje, ir menininką pažinojusių bei su juo dirbusių žmonių atsiminimai – visa tai, kas būdinga daugeliui dokumentinių filmų apie garsius meno žmones, bet kam režisierius randa gražų vizualinį atitikmenį (nespalvotas koloritas, iš fotojuostelių „atgyjantys“ gyvenimo fragmentai), dėl kurio filmas tampa išties paveikus.
„Svetimas Rojuje“ („Stranger in Paradise“), rež. Guido Hendrikx, Olandija
Kad režisierius mėgsta provokuoti, įrodė jau du jo trumpi filmai („Eskortas“ pasakojo apie deportacijas iš Olandijos, o „Tarp mūsų“ – apie pedofiliją), todėl buvo naivu tikėtis, kad debiutinis ilgo metražo filmas bus kitoks: ne, čia Hendrikxas sužaidžia šių dienų dokumentikoje tokį populiarų fikcijos ir tikrovės žaidimą ir sutrikusiam žiūrovui pasiūlo viena kitai visiškai prieštaraujančias nuomones apie pabėgėlių krizę, kurias filme patiems pabėgėliams išdėsto aktorius, viename epizode atrodantis kaip tipiškas arijas ksenofobas, kitame – kaip liberalus europietis, argumentuotai paaiškinantis, jog Europai laikas grąžinti skolą už kolonijinį laikotarpį, o epiloge – kaip eilinis kino industrijos tipas, grupelei pabėgėlių pasakojantis apie šiuo metu kuriamą filmą pabėgėlių tema, kurį vėliau bus galima pamatyti kokiame nors glamūriniame kino festivalyje, kitaip tariant, saviironiškai parodantis, jog „Svetimas Rojuje“ pirmiausiai yra aštrus akmuo ne pabėgėlio, o savimi patenkinto europiečio bate, nors iš pradžių ir atrodė priešingai.
