Kinas

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Veidai kaimai“

Nuo debiutinio 1955-ųjų vaidybinio filmo „Miestelis La Pointe Courte“ („La Pointe Courte“) iki naujausio dokumentinio „Veidai kaimai“ dauguma Agnès Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sako Varda ir priduria, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Juokais vadinamos prancūzų Naujosios bangos senele (tokį titulą Varda gavo vos perkopusi trisdešimt) Varda kūryba išsiskiria unikaliu požiūriu, filmavimo technikų įvairove, stiliaus ir politiniu filmų komentaru. Ji ne tik kūrė avangardišką prancūzų Naujosios bangos kiną, bet iki šiol išlieka viena originaliausių nepriklausomo kino kūrėjų. Režisierės filmografijoje –vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei galiausiai nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos visus vienija autorės asmenybė. Varda būdingas šioks toks anarchizmas, išlaisvinantis noras surasti įkvėpimą ir net grožį tame, kas tradiciškai gali būti atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskelbti pretendentai į Rusijos nacionalinės kino kritikų ir kino spaudos apdovanojimus „Baltasis dramblys“. Daugiausia nominacijų gavo du filmai – Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ ir Boriso Chlebnikovo „Aritmija“. Jie abu pristatyti šešiems apdovanojimams, tarp jų ir geriausio filmo kategorijoje. Į geriausio filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja Rustamo Chamdamovo filmas „Maišas be dugno“ („Mešok bez dna“).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Nuolankioji“

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ („Krotkaja“, Prancūzija, Vokietija, Olandija, Lietuva, 2017)  - filmas apie šiuolaikinę  Rusiją.  Rusiškas „Nuolankiosios“ pavadinimas susieja filmą su Fiodoro Dostojevskio „Romiąja“. Šią apysaką Dostojevskis parašė 1876-aisiais ir vadino fantastiniu apsakymu. „Romiosios“ pasakotojas - lupikautojas, jis sukrėstas, nes ką tik patyrė žmonos savižudybę. Vyras prisimena jų bendro gyvenimo istoriją.

Ilona Vitkauskaitė

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

Mantė Valiūnaitė

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ateinančių metų vasarį 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis tradicinę retrospektyvą skirs Veimaro Respublikos kinui. Ji vadinsis „Weimar Cinema Revisited“. Veimaro Respublikos laikotarpis – vienas svarbiausių, įtakingiausių ir produktyviausių vokiečių kino istorijoje. Plačioji publika dažniausiai jį sieja su vokiečių kino ekspresionizmu, klasikų Fritzo Lango, W.F. Murnau, Ernsto Lubitcho ar Walterio Ruttmanno kūryba. Festivalio rengėjai pateiks milžinišką šio laikotarpio vokiečių kino įvairovę – iš viso bus parodytos dvidešimt aštuonios 1918–1933 m. sukurtų vaidybinių, dokumentinių, trumpo metražų filmų programos. Sąlygiškai jos padalytos į tris pagrindines temas – „Egzotika“, „Kasdienybė“ ir „Istorija“.

Ilona Vitkauskaitė

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Internete aptikau priimti siūlomo patriotizmo įstatymo apmatus. Juose štai tokie rengėjų pasiūlymai: „Motyvuoti piliečius tarnauti armijoje. Žiniasklaida privalo nušviesti įvykius patriotiškiau. Formuoti poreikį gyventi šeimyninį gyvenimą ir auklėti kuo didesnį vaikų skaičių. Padaryti patriotizmo pagrindus prioritetinėmis dvasinėmis, moralinėmis ir socialinėmis vertybėmis. Formuoti poreikį pilnavertiškai realizuoti save tėvynės labui.“ Pagalvojote, jog tokį įstatymo projektą siūlo Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Povilionis ar naujasis liaudies masių tribūnas Andrius Tapinas? Turiu nuvilti, projekto autoriai – keturiasdešimt aštuoni Rusijos Dūmos deputatai. Tačiau Lietuvoje dar liko daug bolševikiško raugo, visai nenustebčiau, jei kažkas panašaus atsirastų ir Seime. Juolab kad ir lietuviškame internete bolševikiškos neapykantos kitaip mąstantiems tik daugėja. Kita vertus, dabar madingų pokolonijinių teorijų kontekste tai visai suprantama: buvimo didžiulės imperijos dalimi patirties neatsikratysi lyg pamojus stebuklinga lazdele.

Ilona Vitkauskaitė

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros – „Drugelio miestas“

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).