Berlinalė paskelbė būsimo festivalio retrospektyvą
Ateinančių metų vasarį 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis tradicinę retrospektyvą skirs Veimaro Respublikos kinui. Ji vadinsis „Weimar Cinema Revisited“. Veimaro Respublikos laikotarpis – vienas svarbiausių, įtakingiausių ir produktyviausių vokiečių kino istorijoje. Plačioji publika dažniausiai jį sieja su vokiečių kino ekspresionizmu, klasikų Fritzo Lango, W.F. Murnau, Ernsto Lubitcho ar Walterio Ruttmanno kūryba. Festivalio rengėjai pateiks milžinišką šio laikotarpio vokiečių kino įvairovę – iš viso bus parodytos dvidešimt aštuonios 1918–1933 m. sukurtų vaidybinių, dokumentinių, trumpo metražų filmų programos. Sąlygiškai jos padalytos į tris pagrindines temas – „Egzotika“, „Kasdienybė“ ir „Istorija“.
Retrospektyvoje įvyks ir restauruotų filmų premjeros. Tarp jų monumentalus Roberto Reinerto filmas „Opiumas“ (1919), ilgai dingusiu laikytas dviejų dalių Urbano Gado filmas pagal Jakobo Wassermanno romaną „Christian Wahnschaffe“ (1920–1921). Daugumą nebyliųjų filmų garsins pasaulinio garso muzikantai Maud Nelissen, Stephenas Horne, Günteris Buchwaldas, Richardas Siedhoffas. Specialiai retrospektyvai bus išleista knyga „Weimarer Kino – neu gesehen“. Retrospektyvos programoje ir daug specialių renginių bei susitikimų, kurie vyks „Deutsche Kinemathek“ Berlyne. Retrospektyva parengta bendradarbiaujant su Vokietijos federaliniu kino archyvu (German Federal Film Archive), Vokietijos kino institutu (Deutsches Filminstitut – DIF), Miuncheno kino muziejumi (Filmmuseum München) ir Friedricho Wilhelmo Murnau fondu (Friedrich-Wilhelm-Murnau-Stiftung).
Lenkų kinematografininkai protestuoja prieš kultūros institucijų politizavimą
Lenkijoje prasidėjo akcija „Myliu lenkų kiną“ (#kochampolskiekino). Taip kino bendruomenė reaguoja į tai, kas vyksta aplink būsimus naujo Lenkų kino meno instituto (PISF) direktoriaus rinkimus. Prieš kelias dienas kino srityje dirbančios moterys parašė atvirą laišką kultūros ministrui Piotrui Glińskiui, protestuodamos prieš jo sprendimą į Lenkų kino meno instituto tarybą įtraukti tik vieną moterį, neatsižvelgus į įvairių kino organizacijų rekomendacijas bei atstovavimo pariteto pažadus. Laiške klausiama, kodėl garsios režisierės, prodiuserės, gamybos vadovės ir kitos visų kino profesijų profesionalės, dažnai sudarančios 90 procentų filmavimo grupės, vienuolikos žmonių taryboje turi tik vieną atstovę. Pasak laiško autorių, tai įrodymas, kad renkant naują tarybą svarbiausia buvo ne profesionalumas ir ne patirtis.
Čia galima pasižiūrėti filmukus su garsių kino kūrėjų bei paprastų žiūrovų paaiškinimais, kodėl jiems patinka lenkų kinas ir kodėl negalima politizuoti kultūros institucijų:
https://www.youtube.com/watch?v=pAl99DhVyRQ
Europos koprodukcijos apdovanojimas Čedomirui Kolarui
Europos kino akademija pranešė, kad Europos koprodukcijos apdovanojimas – „Eurimages“ prizas (European Co-Production Award – Prix „Eurimages“) šiemet paskirtas prodiuseriui Čedomirui Kolarui. Gimęs buvusioje Jugoslavijoje ir baigęs Belgrado dramos menų akademiją, jis jau daugiau nei trisdešimt metų užsiima kino prodiusavimu. Kolaras prodiusavo per trisdešimt įvairių pasaulio šalių autorių filmų. Tarp jų – „Oskaru“ apdovanotą Daniso Tanoviciaus „Niekieno žemę“, „Oskarui“ nominuotą Milcho Manchevskio „Prieš lietų“, Radu Mihaileanu filmą „Gyvenimo traukinys“, Aktano Abdykalykovo, Marion Hänsel, Benedeko Fliegaufo ir daugelio kitų kūrėjų filmus. Apdovanojimas bus įteiktas gruodžio 9 d. Berlyne.
Danila Kozlovskis debiutuoja režisūroje
Populiarus rusų aktorius Danila Kozlovskis („Lenino testamentas“, „Legenda Nr. 17“, „Ekipažas“, „Vikingas“, „Matilda“) kitais metais debiutuos kaip režisierius – balandį ekranuose pasirodys jo filmas „Treneris“ („Trener“). Kozlovskis jame suvaidino ir pagrindinį vaidmenį – futbolininką Jurijų, kuriam po apmaudžios klaidos tenka palikti šalies rinktinę ir tapti provincijos miesto komandos treneriu. Aktorius prisipažino, kad kartais pats imdavo į rankas kamerą ir filmavo kai kuriuos epizodus, nes geriau suprato, kaip tai turi atrodyti ekrane. Pasak Kozlovskio, „iš pradžių režisierius ir aktorius manyje nepasitikėjo vienas kitu, bet paskui vienas prie kito priprato. Kiekvienos istorijos pagrindas yra režisieriaus bandymas sukurti filmą apie save. Būtent tai, kas asmeniška ir įdomu stebėti, paverčia istoriją gyva ir ypatinga.“
Prancūzų sinemateka neberengs Jeano-Claude’o Brisseau retrospektyvos
Prancūzų sinemateka atsisakė planų ateinančių metų sausį rengti Jeano-Claude’o Brisseau retrospektyvą. Neseniai sinematekoje vykusi Romano Polanskio filmų retrospektyva sulaukė daug protestų, todėl nuspręsta rengti Brisseau filmų peržiūras, kai, Sinematekos prezidento Costa -Gavraso žodžiais tariant, atmosfera taps taikesnė ir labiau tinkama priimti šią svarbią prancūzų kinui kūrybą. Sinematekos direktorius Frédéricas Bonnaud pabrėžė, kad Brisseau retrospektyva bus surengta, kai jo „filmus šioje šalyje bus galima rodyti nesukeliant dramos“.
Jeanas-Claude’as Brisseau (g. 1950 m.) – kino savamokslis. Jis ne vieną dešimtmetį dėstė literatūrą, buvo kino mėgėjas, o didžiajame kine išgarsėjo 1989 m. po filmo „Baltosios vestuvės“ („Noces Blanches“), kuriame mokytoją įsimylėjusią paauglę suvaidino Vanessa Paradis. Pagrindinės Brisseau filmų temos – moters seksualumas, mistika, paranormalūs reiškiniai, filmų stilius dažnai priartėja prie siurrealistnio. 2008 m. režisierius buvo nuteistas metus kalėti už seksualinį priekabiavimą prie trijų aktorių.
„Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ sugrįš į ekranus
Jimas Jarmuschas, Forestas Whitakeris, RZA ir scenaristas Dallasas Jacksonas dirba prie 1999 m. filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ tęsinio. Gali būti, kad tai bus ne filmas, o televizijos serialas. Ši trumpa žinia sulaukė didelio atgarsio, nes filmas apie samdomą žudiką, kuris vadovaujasi samurajų garbės kodeksu, turi daug ištikimų gerbėjų.
Parengė Ž. P.
