Kinas

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Į filmą ėjau premjeros vakarą ir tai buvo nuostabu. Prie bilietų kasos rikiavosi merginos su princesės Lėjos šukuosenomis. Prie spragėsių laukė baltu šturmuotojo kostiumu vilkintis mažametis. Fojė žaisliniais švytinčiais kardais kovojo tėvas ir du vaikai. Į salę žengė džedajus su apsiaustu. Užgesus šviesoms, kažkas šūktelėjo: „Luke Skywalker, come back!“ („Lukai, Skaivokeri, sugrįžk!“) Filmo metu, blogiečiams gaunant į kaulus, salė pratrūkdavo ploti. Po seanso būrelis draugų aptarinėjo ledines lapes ir mėlyną pieną duodančias filmo būtybes ir pokalbyje jas vadino tikraisiais vardais. Maždaug šešerių metų gerbėjas mamai išsakė pastabą, kad filme per daug nuspėjamų siužeto posūkių, o vaikinas merginai piktinosi, kad, girdi, ši dalis nelabai tikroviška.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusią savaitę skelbėme „Cahiers du cinema“ ir „Sight and Sound“ geriausių 2017 m. filmų sąrašus. Paskutiniais metais juos sudarinėja ir JAV dienraščių bei žurnalų kritikai. Šįkart skelbiame „The New Yorker“ kritiko Richardo Brody ir „The New York Times“ kritikų Manohlos Dargis bei A.O. Scotto geriausių šių metų filmų sąrašų pirmuosius dešimtukus.

Jonas Ūbis

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai

Kalėdinį „Kiną“ visada pradedu nuo žurnalo autorių atsakymų į redakcijos klausimą. Šįkart jų buvo klausiama, kokį filmą pasiimtų su savimi į negyvenamą salą. Pasirinkti filmai tokie įvairūs, kad iš atsakymų taip pat galima susidaryti įspūdį apie žmones, kurių rašinius skaitysime naujame žurnale. Tarkime, yra tokių, kuriems vieno filmo būtų negana, todėl pasiimtų net serialą, kiti akivaizdžiai minimalistai. Pavydžiu ir vieniems, ir kitiems, bet man negyvenama sala dažnai tampa senoji sofa. Niekaip neprisimenu, kas savo sofą pavadino tėvyne, bet su tuo žmogumi visiškai sutinku. Juolab kad tėvynė dabar taip pat gali lengvai tapti negyvenama sala.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dono McKellaro filmo „Didžioji afera“ (LRT, 16 d. 23.20) moto skamba visai aktualiai: „120 prisiekusių melagių reikia gero daktaro“. Filmas perkels į Kanados pajūrio užkampį. Mažam miesteliui būtinai reikia gydytojo, antraip čia nebus leista atidaryti naftos atliekų perdirbimo fabriko. O jei nebus fabriko, gyvenimas buvusiame žvejų miestelyje, kur uždrausta žūklė, visai sustos. Jau ir dabar čia driekiasi eilės prie pašalpų, gyventojai vagia elektrą, dūsta nuo tinginiavimo. Todėl Miurėjus Frenčas (Brendan Gleeson) darys viską, kad miestelį pamiltų mėnesiui čia „ištremtas“ gražuoliukas gydytojas Polas (Taylor Kitsch). Šūkis „Suviliok daktarą!“ paskatins ne tik rengti jam fantastiškai sėkmingą žvejybą, bet ir apvalyti miestą, perdažyti namus, uždegti lemputes prieplaukoje... Be abejo, „Didžioji afera“ – socialinė komedija, tai tas žanras, kurio niekad nesiima nei lietuvių režisieriai, nei lietuvių politikai, ypač Vilniaus meras.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Stebuklas“, „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“

Kunigams lietuvių kine nesiseka. Šios profesijos žmonės sovietiniuose filmuose buvo „buržuazinių nacionalistų“ ir nacių pakalikai, veidmainiai, komiški personažai ir net niekšai. Regis, niekas nepasikeitė ir dabar. Tado Vidmanto filme „Trys milijonai eurų“ kunigas elgiasi kaip reketininkas, o Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ (studija „In Script“, Lietuva, Lenkija, Bulgarija, 2017) Dievo tarno tylėjimas atveda prie katastrofiškų pasekmių. Iš pradžių Danielio Olbrychskio sodriai lietuviškai suvaidintas moralizuojantis kunigas atrodo nesvarbus personažas, tačiau pačioje filmo pabaigoje jis atlieka Deus ex machina funkciją ir sudėlioja visus gana padriko siužeto taškus. Be to, ironiškas pavadinimas nepasiteisintų, jei į filmo veiksmą nebūtų įpainiotas kunigas ir nekaltas prasidėjimas. Nors joks stebuklas ir neįvyksta, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Yra tik „Stebuklas“ – dar vienas debiutinis filmas, daug pasakantis apie jaunų lietuvių kino kūrėjų ambicijas.

Ildikó Enyedi apie savo filmą

Šią savaitę kino teatruose pradedamas rodyti vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ („A teströl és a lélekröl“, Vengrija, 2017), šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Auksiniu lokiu“. Enyedi gimė 1955 m. Budapešte, studijavo Vengrijos teatro ir kino akademijoje. Vaidybiniame kine debiutavo 1989 m. filmu „Mano XX amžius“, kuris Kanuose buvo apdovanotas „Auksine kamera“. Filmo herojės – dvynės, užaugusios skirtingose šeimose, XX a. išvakarėse susitinka Rytų eksprese. Enyedi dėsto, kuria televizijos serialus. Jos filmografijoje – aštuoni vaidybiniai filmai. „Apie kūną ir sielą“ yra režisierės sugrįžimas į didįjį kiną po aštuoniolikos metų pertraukos. Pateikiame Enyedi pokalbių su Fredericu Straussu ir Barbara Hollander, išspausdintų žurnale „Telerama“ ir dienraštyje „Rzeczpospolita“, fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Berlyne įvyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Ji vyko jau trisdešimtą kartą. Daugiausia apdovanojimų šiemet pelnė Rubeno Östlundo filmas „Kvadratas“. Jam atiteko net šeši apdovanojimai: už geriausią 2017 m. Europos filmą, geriausią 2017 m. Europos komediją, Rubenui Östlundui – geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus autoriaus, Claesui Bangui – geriausio aktoriaus, Josefin Åsberg – geriausios dailininkės apdovanojimai.

Pokalbis su kultūros semiotiku Marcinu Napiórkowskiu

Stepheno Chbosky filmas „Gerumo stebuklas“ sugrąžino į kino ekranus senokai matytą Julią Roberts, kuri vis dažniau švyti reklamose. Apie garsenybių fenomeną su kultūros semiotiku Marcinu Napiórkowskiu, rašančiu vėlyvojo kapitalizmo mitologijoms skirtą knygą, „Wysokie Obcasy“ puslapiuose rudenį kalbėjosi Agnieszka Juciewicz. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Damienas Chazelle’as išgarsėjo filmu „Atkirtis“ (TV 3, 9 d. 21.35) – pasakojimu apie jauną būgnininką, svajojantį tapti didžiu muzikantu. Troškimas tampa jo apsėdimu, kuriuo pasinaudoja sadistiškas mokytojas. Režisierius sakė: „Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ties riba kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas tuoj pat iššaus ir į ką. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, nes tai tobulas kino pavyzdys apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.“

Živilė Pipinytė

Tinklalapis colta.ru išspausdino pokalbį su amerikiečių kino dokumentininke, istorike, rašytoja ir LGBT veikėja Andrea Weiss, kuri neseniai lankėsi Rusijoje. Režisierė kalba apie savo naujausią filmą „Ginčo kaulai“ („Bones of Contention“, JAV, 2017), kuriame pasakojama apie poetą Federico Garcią Lorcą, LGBT pogrindį generolo Franco laikais ir apie tai, kaip poetas tapo queer simboliu.