Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“

Klystate manydami, kad esu mazochistė ir todėl žiūriu vadinamuosius komercinius lietuvių filmus. Suprasite patys, jei, tarkime, sekmadienio dieną atsidūrę „Akropolyje“ negausite bilieto į naują lietuvišką komediją. Vargais negalais įsigiję bilietą į kitą seansą, pamatysite įvairaus amžiaus lietuvių (filmai rodomi be jokių subtitrų kitomis kalbomis) aklinai pripildytą salę. Išgirdę jų nuoširdų juoką ir pamatę laimingus veidus, suvoksite, kad šių filmų kūrėjai tikrai žino šį tą apie Lietuvą, ko nežinome mes. Man regis, būtent tokiuose filmuose formuluojama nauja Lietuvos kultūrinės tapatybės vizija ir yra įdomiausia.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio paryčiais (mūsų laiku) baigėsi iškilminga „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremonija. Ji vyko 75 kartą. „Auksinius gaublius“ skiria 90 Holivude akredituotų užsienio žurnalistų. Ši ceremonija dar vadinama „Oskarų“ repeticija, tačiau nuo „Oskarų“ skiriasi tuo, kad filmai ir aktorių vaidmenys skirstomi ir dramatiškus ir komiškus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.

Šarūno Barto filmas Ukrainos kino kontekste

Prieš pat Naujuosius šiuolaikiniam menui ir literatūrai skirtame tinklalapyje colta.ru pasirodė Vasilijaus Koreckio ukrainiečių kino apžvalga. Kritikas pradeda straipsnį teiginiu, kad jam asmeniškai pagrindiniu metų atradimu tapo naujasis ukrainiečių kinas. Aptardamas penkis pernykščius filmus, Koreckis išskyrė Šarūno Barto „Šerkšną“, pažymėdamas, kad svarbiausią Ukrainos metų filmą sukūrė lietuvių režisierius. Pateikiame „Šerkšnui“ skirtą straipsnio dalį.

Restauruotas Sergejaus Paradžanovo šedevras Vilniuje

Nuo sausio 5 d. sekmadienio vakarais pirmąkart Lietuvoje „Skalvija“ rodys originalią Sergejaus Paradžanovo filmo „Granato spalva“ („Nran guyne“, kitas filmo pavadinimas „Sajat Nova“, 1969) versiją. Iš studijoje „Armenfilm“ ir Rusijos kino archyve „Gosfilmofond“ išlikusios medžiagos filmą atkūrė ir restauravo Bolonijos sinemateka bei fondas „L’Immagine Ritrovata“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Aleksandras Sokurovas kurs neįprastą filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Pasak režisieriaus asistentės ir koprodiuserės Alionos Šumakovos, tai bus vaidybinis filmas, sumontuotas iš istorinės kino kronikos, todėl atskiroms scenoms sukurti teks „tempti“ trumpas kronikos atkarpas. Tam bus pasitelkta speciali kompiuterinė grafika ir specialieji efektai. Pasak Šumakovos, „tai filmas-fantazija, apmąstymas apie tai, kas įvyko. Filmo veikėjai – Hitleris, Mussolini, Stalinas ir Churchillis – susitinka anapusiniame pasaulyje. Pamiršę, kas jiems atsitiko, jie dalijasi mintimis, kaip matė vienus ar kitus įvykius, atvedusius prie pasaulinio konflikto.“ Personažų monologai ir dialogai vyks už kadro. Projekte dalyvauja Rusijos kino archyvas „Gosfilmofond“ ir vieną didžiausių kino kronikos archyvų turintis italų „Instituto Luce“.

Ilona Vitkauskaitė

Straipsnyje „Sight & Sound“ Alexander Jacoby supažindina su dešimt ryškiausių japonų kino „aukso amžiaus“ aktorių. „Jeigu norite ką nors pasakyti apie Japoniją, turite sutelkti dėmesį į moterį“, – sakė aktorė Hidari Sachiko. Daugelis kanoninių japonų filmų – tai moterų patirčių studijos, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu kurtų filmų grožis ir subtilumas daugiausia priklausė nuo puikių aktorių, kurių sodrūs, niuansų kupini vaidmenys padėjo atskleisti, ką reiškė būti moterimi dramatiškų socialinių transformacijų akivaizdoje. Kaip teigia kino istorikai Josephas Andersonas ir Donaldas Richie, japonų kinas – tai vyrų režisierių kinas, tačiau jį nulėmė filmuose vaidinusių aktorių asmenybės, jos buvo kūrėjos ir interpretuotojos. Juk neįmanoma galvoti apie Yasujiro Ozu kiną neprisimenant švelnios Setsuko Haros šypsenos, arba apie Mikio Naruse kiną be Hideko Takamine trapaus ryžto ir emocinio gylio. Net viską kontroliuoti filmavimo aikštelėje mėgęs režisierius Kenji Mizoguchi apie aktores Isuzu Yamada ir Kinuyo Tanaka yra sakęs, kad nebuvo jokios prasmės bent kiek koreguoti jų vaidybą. Jis tegalėjo pritarti moterų vaidybos stiliui ir rasti tinkamą ritmą jų judesiams.

Autoriai: Neringa Kažukauskaitė, Gediminas Kukta, Santa Lingevičiūtė, Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Ieva Tumanovičiūtė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas, Ilona Vitkauskaitė

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.