Filmai, be kurių būtų sunku išgyventi

Kalėdinį „Kiną“ visada pradedu nuo žurnalo autorių atsakymų į redakcijos klausimą. Šįkart jų buvo klausiama, kokį filmą pasiimtų su savimi į negyvenamą salą. Pasirinkti filmai tokie įvairūs, kad iš atsakymų taip pat galima susidaryti įspūdį apie žmones, kurių rašinius skaitysime naujame žurnale. Tarkime, yra tokių, kuriems vieno filmo būtų negana, todėl pasiimtų net serialą, kiti akivaizdžiai minimalistai. Pavydžiu ir vieniems, ir kitiems, bet man negyvenama sala dažnai tampa senoji sofa. Niekaip neprisimenu, kas savo sofą pavadino tėvyne, bet su tuo žmogumi visiškai sutinku. Juolab kad tėvynė dabar taip pat gali lengvai tapti negyvenama sala.

Iš jos būtinai išsirengsiu į sausį prasidedančius „Žiemos ekranus“, nes pasiilgau gero prancūziško kino. Jo, pasak festivalio programos anonso autorių, neturėtų pristigti, ko verti kad ir Mathieu Amalrico, Bertrand’o Bonello ar Serge’o Bozono vardai filmų titruose. Kitas žurnale anonsuojamas sausio renginys – didelė ir apskritai pirmoji lietuvių kino retrospektyva garsiojoje Prancūzų sinematekoje Paryžiuje. Žurnalo skaitytojai gali ne tik susipažinti su atsirinktų kūrinių sąrašu ar palyginti jį su savo mėgstamais filmais, bet ir paskaityti filmus atrinkusios Caroline Maleville interviu. Su ja kalbėjosi žurnalistė Marielle Vitureau.

Metams baigiantis įdomu skaityti ir įspūdžius iš festivalių. Kalėdiniame „Kine“ Mantė Valiūnaitė rašo apie Veneciją, Aistė Račaitytė apie Torontą, Živilė Pipinytė apie Gdynę. Regis, gero kino būta kiekviename festivalyje. Elena Jasiūnaitė aptaria neseniai pasibaigusios „Scanoramos“ konkursinės programos lietuviškąją dalį. Auksė Kancerevičiūtė pasikalbėjo su Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečiu Rati Oneli, pristačiusiu įdomų filmą „Saulės miestas“.

Rubrikoje „Iš arčiau“ Izolda Keidošiūtė supažindina su aktoriumi Kevinu Spacey, pastaruoju metu žiniasklaidos minimu ne dėl savo vaidmenų. Kritikė klausia, ar aktorių supantis skandalas reiškia karjeros pabaigą, ir siūlo prisiminti jo genialius vaidmenis. Brolių Josho ir Benny Safdie pasaulinė karjera dar tik prasideda. Dovilė Raustytė aptaria amerikiečių režisierių ligtolinę karjerą, Ramūnas Pronckus recenzuoja neseniai ir pas mus rodytą jų naujausią filmą „Geras laikas“. Ilona Vitkauskaitė recenzuoja Denis Villeneuve’o „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“, Gediminas Kukta piktinasi Kennetho Branagh pasikėsinimu į šventąjį Erkiulį Puaro filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“, Neringa Kažukauskaitė rašo apie Rusijoje milžinišką skandalą sukėlusią Aleksejaus Učitelio „Matildą“.

Lietuviški filmai skandalų vis dar nesukelia. Ieva Tumanovičiūtė recenzuoja seserų Vilmos ir Jūratės Samulionyčių autobiografišką filmą „Močiute, Guten Tag!“, Rimgailė Renevytė – vaidybinį Eglės Vertelytės debiutą „Stebuklas“. Jame pagrindinę veikėją – kiaulių fermos vedėją – suvaidinusios Eglės Mikulionytės portretas papuošė ir žurnalo viršelį. Pipinytė feljetone siūlo lietuviškų komedijų žiūrėjimo taisykles. Jorė Janavičiūtė pasikalbėjo su vaidybinį pilno metražo debiutinį filmą „Tvano nebus“ kuriančiu Maratu Sargsyanu. Pagrindinį vaidmenį jame kuria Valentinas Masalskis. Didysis šio numerio „Lietuvių filmotekos“ interviu su Šarūnu Bartu vyko iškart po jo filmo „Šerkšnas“ premjeros, tačiau Dovilė Gasiliūnaitė režisieriaus klausinėjo ne tik apie naujausią filmą, bet ir apie tai, kas paskatino jį kurti kiną, ar jam egzistuoja aiški riba tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, apie tai, kaip jis dirba su aktoriais. Atsakymai, manau, ne vieną skaitytoją paskatins vėl pasižiūrėti Barto filmus.

Filmai apskritai gyvena kelis gyvenimus. Vieną – rodomi kino teatruose, kitą – tapę istorikų, kino tyrinėtojų susidomėjimo objektu ir pradėję kalbėti apie laiką, kai buvo sukurti. Tam ir skirta nauja žurnalo rubrika „Kino istorijos“, kurioje bus prisimenamos pamirštos asmenybės, bus bandoma tarsi fotografijoje išdidinti senų ir naujų filmų kadruose įstrigusias detales. Pirmąjį rašinį Pipinytė skyrė vis dažniau į šiuolaikinę žiniasklaidą sugrįžtantiems žodžiams „liaudies priešas“ ir „kenkėjas“, kurie buvo itin populiarūs propagandiniame sovietų kine.

Jūsų – Jonas Ūbis