7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sapnuose atsispindi mūsų ilgesys

Ildikó Enyedi apie savo filmą

Nr. 42 (1236), 2017-12-15
Kinas
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“

Šią savaitę kino teatruose pradedamas rodyti vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ („A teströl és a lélekröl“, Vengrija, 2017), šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Auksiniu lokiu“. Enyedi gimė 1955 m. Budapešte, studijavo Vengrijos teatro ir kino akademijoje. Vaidybiniame kine debiutavo 1989 m. filmu „Mano XX amžius“, kuris Kanuose buvo apdovanotas „Auksine kamera“. Filmo herojės – dvynės, užaugusios skirtingose šeimose, XX a. išvakarėse susitinka Rytų eksprese. Enyedi dėsto, kuria televizijos serialus. Jos filmografijoje – aštuoni vaidybiniai filmai. „Apie kūną ir sielą“ yra režisierės sugrįžimas į didįjį kiną po aštuoniolikos metų pertraukos. Pateikiame Enyedi pokalbių su Fredericu Straussu ir Barbara Hollander, išspausdintų žurnale „Telerama“ ir dienraštyje „Rzeczpospolita“, fragmentus.

 

Ar imdamasi „Apie kūną ir sielą“ norėjote sukurti filmą apie meilę?

Mano filmas yra meilės istorija, bet ne tik tai. Rinkausi pasakoti meilės istoriją, nes tai pati stipriausia žmogiškųjų ryšių forma. Tiek daug filmų pasakoja meilės istorijas, nes leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, apie save ir kitus, apie tai, ką supranta visi, net jei jie nėra įsimylėję. Meilė – tai ekstremalus žmogiškumas.

 

Ekstremalus?

Taip, meilė yra aukščiausia rizika, nes reikia visiškai atsiverti kitam, kad galėtum pasitikėti šiuo ryšiu. Bet dauguma žmonių to nedaro. Jie visada šiek tiek santūrūs, pasirengę gintis. Gaila, nes meilė – tai geriausia, kas yra žmoguje. Kai esi įsimylėjęs, matai viską, kas gražiausia ir subtiliausia mylimame žmoguje. Visiškai priimti kitą – ekstremali komunikacijos forma. Bet kartu tai ir sudedamoji žmogiškumo esmės dalis.

 

Jūsų filmas rodo žmonių ryšio grožį, o kartu ir sudėtingumą, rodo kančią, kurią reikia patirti, kad tai įvyktų.

Taip, tai kontrastų filmas. Raudona – bene vienintelė šilta spalva, nes visa filmo terpė gana šalta, bet taip būna ir gyvenime. Kraujas ir nuostabus, ir kartu baisus. Filme „Apie kūną ir sielą“ panašūs vaizdai ne prieštarauja vieni kitiems, o formuoja visumą.

 

Ar du Jūsų filmo personažai turi simbolinę – vyriškumo ir moteriškumo dimensiją?

Taip, bet ne tam, kad pasakyčiau, jog vyrai yra žiauresni, o moterys – trapesnės. Norėjau parodyti, kaip vyras ir moteris kiekvienas savaip kovoja su izoliacija, su baime atsiverti kitam. Norėjau, kad žiūrovai jaustųsi artimi ir jam, ir jai. Suprantu ir personažą vyrą, ir moterį.

 

Vyras neįgalus fiziškai, moteris tam tikra prasme neįgali emociškai. Ką tuo norėjote pasakyti?

Visada susiduriame su netobulomis būtybėmis, su žmonėmis, kuriems kažko stinga. Būtent todėl egzistuoja supermeno įvaizdis lyg opozicija tam netobulam žmogui, kurį matome savo veidrodyje. Visada manome, kad mus supa tvirtesni, labiau mokantys išsaugoti pusiausvyrą, veiklesni žmonės. Tad esame priversti gintis. Žmonių santykiai tampa gynybos sistema. Bet taip pat rodau, kad giliai viduje kiekvienas nori būti priimtas kitų.

 

Kai kurie Jūsų filmo vaizdai žiaurūs, nes personažai dirba skerdykloje. Berlyno kino festivalyje per filmo peržiūras žmonės alpo. Kaip Jūs į tai reagavote?

Tokių atvejų pasitaiko visur. Man tai ženklas, kad žiūrovai tikrai įsijautė į filmą. Žiūrėdamas gali sau visąlaik tvirtinti – tai tik kinas, viskas dirbtina, tai triukai. Bet „Apie kūną ir sielą“ veikia stipriau – žmonės tikrai nugrimzta į filmą. To ir siekiau. Galėčiau režisuoti personažus kaip nuostabiuose Aki Kaurismaki filmuose – truputį iš šalies, stilizuodama, pabrėždama savo požiūrį. Kurdama „Apie kūną ir sielą“ pasirinkau elgtis priešingai – norėjau ištrinti savo autorystę. To paprašiau ir visų bendradarbių. Norėjau, kad būtų ištrinti visi mūsų darbo pėdsakai, kad žiūrovai liktų akis į akį su personažais. Nenorėjau jų šokiruoti baisiais vaizdais. Manau, kad alpimas šį tą pasako apie mus, kaip kontroliuojame išorinio pasaulio ir kitų žmonių keliamus dirgiklius. Mes pietaujame priešais televizorių, kuriame didžiąją laiko dalį rodomi mirties vaizdai, bet valgome toliau. Mūsų savigynos sistema labai stipri. Sakome sau: „Dieve, būtų baisu galvoti apie tai, kaip pagamintas mano mobilusis telefonas, nes jį gamino išnaudojami žmonės, kurie dirba nežmoniškomis sąlygomis šešiolika valandų per dieną, bet juk išmanusis telefonas toks gražus, todėl užsidėsiu filtrą ir galvosiu tik apie grožį.“ Mano filme filtro nėra. Rodau tai, kas vyksta, be efektingų kadrų ar efektingo ritmo, be muzikos, labai paprastai. Rodau žmones, kurie rytais geria kavą ir pradeda darbo dieną skerdykloje žudydami gyvulius, vidurdienį pietauja, surūko cigaretę ir vėl žudo, paskui grįžta namo. Man žiaurumas yra ši negailestingai pasikartojanti eiga. Būtent tokia eiga ir norėjau šokiruoti žiūrovus.

 

Į ką lygiavotės, rodydama meilės ryšį?

Operatoriui parodžiau tik vieną filmą – Wong Kar-wai „Meilės laukimą“. Tai prašmatni meilės ryšio vizija, a priori neturinti nieko bendra su „Apie kūną ir sielą“. Bet aš norėjau, kad operatorius dirbtų panašiai emociniu, jausmų požiūriu, atskleisdamas didžiulę įtampą ir turtus, slypinčius po kasdienybe ir banalybe. Norėjau, kad žiūrovas ne pasyviai stebėtų, o patirtų personažų meilę.

 

Ar vienatvė ir emocinis užsisklendimas yra XXI amžiaus ligos?

Žinoma, taip. Mūsų kasdienis gyvenimas kupinas veidmainystės. Žmonės vaidina ir vis sunkiau atsiveria kitiems. Jie stato aplink save sienas ir nenoriai įsileidžia kitus. Gerai tai žinau, nes buvau gana savotiška jauna mergina. Nesugebėjau išreikšti savęs, savo jausmų. Iš tikrųjų pradėjau atsiverti tik tada, kai gimė mano vaikai. Žinau, kaip sunku kovoti su savimi, kad išeitum iš kokono, kurį susikūrei.

 

Jūsų filmo herojei užsisklendimas yra būdas pabėgti nuo tikrovės.

Norėjau parodyti žmones, kurie gyvena truputį kaip žvėrys narve. Be rizikos, be netikėtumų, bet ir be laisvės. Kiekvienas žmogus gali rinktis, ar nori patirti pilnatvę, žinodamas, kad kiekvieną akimirką rizikuoja pralaimėti, nusivilti. Bet gal jis renkasi ramybę, nori atsiskirti nuo pasaulio saugioje erdvėje, kur gali vienas išgerti alaus savo namuose priešais televizorių.

 

Jūsų herojė stengiasi nugalėti savo baimes.

Taip, nes ji nori išeiti iš narvo. Bando atrasti save, suprasti, kas yra. Mus labai stipriai veikia visuomenė ir medijos, remiantys vidutinybes. Tarsi sakytų: „Daryk savo mažą darbą, neišsiskirk iš kitų.“ Mano filmo veikėjai Marija ir Endrė taip pat paprasti žmonės, nemokantys išreikšti savęs. Jų gyvenimo situacijos skirtingos. Jis dirba vadovaujantį darbą, turi dukterį, jo santuoka iširo. Ji yra gyvenimo kelio pradžioje. Bet abu panašiai atitrūkę nuo tikrovės. Kiekvienas su savo neįgalumu. Endrė fiziškai, nes jo ranka sužalota. Marija psichiškai, nes jokia terapija negali jai padėti atsiverti. Norėjau įsižiūrėti, kaip šie žmonės atsiveria vienas kitam ir aplinkiniam pasauliui. Norėjau sukurti labai paprastą filmą, nes jie paprasti žmonės. Bet juk jų viduje yra gražių jausmų. Ir ilgesio.

 

Būtent, nes jų sapnai atneša į realistišką Jūsų filmą metafizikos.

Iš tikrųjų, viskas prasidėjo nuo sapnų. Pagalvojau, kas būtų, jei du žmonės sapnuotų tą patį. Man sapnai – nepaprastai svarbi gyvenimo dalis. Tikrovėje save nuolat kontroliuojame. Sapnuose atsispindi mūsų ilgesys, baimės, tikri, nepažaboti jausmai. Mumyse viskas sprogsta. Pradėjau apie tai galvoti ir tos pačios dienos vakare atsirado filmo veikėjai. Jie man buvo labai artimi. Jaučiausi taip, lyg pažinočiau juos daugelį metų, nes kiekvienas uždaras žmogus kažkaip turi ieškoti, kaip išlaisvinti savo fantazijas.

 

Ar Jūsų filmą galima interpretuoti ne tik kaip pasakojimą apie du žmones uždaroje įstaigoje, bet ir kaip visuomenės diagnozę?

Interpretacija visada priklauso nuo žiūrovo. Bet manau, kad platesnis požiūris pagrįstas. Mūsų gyvenimas visada tam tikra dalimi priklauso nuo visuomeninės atmosferos. Nuo to, ar kasdien susiduriame su atvirumu ir tolerantiškumu, ar su įvairiu spaudimu, ribojančiu mūsų laisvę ir primetančiu mums apibrėžtą mąstymo būdą.

 

Po Larisos Šepitko, Martos Meszaros, Jasmilos Zbanić ir Claudios Llosos esate tik penkta moteris, kuri per beveik septyniasdešimt Berlyno kino festivalio istorijos metų gavo „Auksinį lokį“.

Labai džiaugiuosi, kad paskutiniais metais moterys dažniau prasimuša į ekranus. Tačiau stebiu ir vieną nerimą keliantį reiškinį. Kai prieš daugelį metų studijavau kiną, buvau vienintelė mergina kurse. Bet pamenu, kad mane gaubė kolegų pagarba. Niekas iš manęs nesišaipė, prie manęs nekibo. Neseniai pati pradėjau dėstyti toje pačioje mokykloje. Tarp senų sienų beveik niekas nepasikeitė. Tačiau į užsiėmimus atėjo daug studenčių. Labai nudžiugau. Tačiau paskui beveik apmiriau, nes nuolat girdėjau šlykščias, seksistines jų kolegų pastabas. Negalėjau tuo patikėti. Svarsčiau, kas atsitiko? Kur atsidūrė visuomenė? Tačiau greit supratau, kad aš buvau išimtis ir iš esmės niekam nekėliau grėsmės. Tos merginos, kurios dabar ateina į kiną, griauna vyriško pasaulio tvarką. Bet juk labai svarbu, kad mes atsineštume į kiną savo jautrumą ir pasaulio matymą.

 

Parengė K. R.

Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Kadras iš fimo „Apie kūną ir sielą“
Režisierė Ildikó Enyedi
Režisierė Ildikó Enyedi