Dono McKellaro filmo „Didžioji afera“ (LRT, 16 d. 23.20) moto skamba visai aktualiai: „120 prisiekusių melagių reikia gero daktaro“. Filmas perkels į Kanados pajūrio užkampį. Mažam miesteliui būtinai reikia gydytojo, antraip čia nebus leista atidaryti naftos atliekų perdirbimo fabriko. O jei nebus fabriko, gyvenimas buvusiame žvejų miestelyje, kur uždrausta žūklė, visai sustos. Jau ir dabar čia driekiasi eilės prie pašalpų, gyventojai vagia elektrą, dūsta nuo tinginiavimo. Todėl Miurėjus Frenčas (Brendan Gleeson) darys viską, kad miestelį pamiltų mėnesiui čia „ištremtas“ gražuoliukas gydytojas Polas (Taylor Kitsch). Šūkis „Suviliok daktarą!“ paskatins ne tik rengti jam fantastiškai sėkmingą žvejybą, bet ir apvalyti miestą, perdažyti namus, uždegti lemputes prieplaukoje... Be abejo, „Didžioji afera“ – socialinė komedija, tai tas žanras, kurio niekad nesiima nei lietuvių režisieriai, nei lietuvių politikai, ypač Vilniaus meras.
Amy Heckerling filmas „Pašėlęs gyvenimas Ridžmonto vidurinėje“ (LRT Kultūra, 16 d. 21.45) 1982 m. gimė iš Cameronui Crowe į galvą staiga šovusios idėjos. Dvidešimt dvejų muzikos žurnalistas – būsimas scenaristas ir režisierius nusprendė apsimesti vyresniųjų klasių mokiniu, metus praleisti vienoje Los Andželo mokykloje ir parašyti knygą apie tai, ką matė. Teisę ekranizuoti knygą studija įsigijo dar jai nepasirodžius knygynų lentynose. Filmas laikomas jaunimo sekso komedijos žanro prototipu, jame pirmuosius vaidmenis sukūrė būsimos žvaigždės Seanas Pennas, Jennifer Jason Leigh, Nicolas Cage’as, Forestas Whitakeris.
Shawno Levy filmo „Naktinis pasimatymas“ (TV3, 17 d. 22.30) veikėjai – pora iš Naujojo Džersio, ją suvaidino komikai Steve’as Carellas ir Tina Fey. Nykus šių žmonių šeimyninis gyvenimas staiga įgijo naujų spalvų, kai reikėjo užsisakyti staliuką padoriame Manhatano restorane. Vyras ir žmona kartą per savaitę simuliuoja pasimatymą – einą į restoraną ir tyčiojasi iš jaunų, iliuzijų dar nepraradusių porų. Kad patektų į pasirinktą restoraną, veikėjai apsimeta kitais žmonėmis ir, žinoma, bus nubausti už melą, nes tų kitų, suvaidintų Jameso Franco ir Milos Kunis, ieško gangsteriai. Visų jų laukia įtempta ir kupina nuotykių naktis.
Tokie filmai rodo, kad melas gali pasiteisinti, juolab kai meluojama siekiant naudos visiems. Kai meluojama sau, būna kitaip. Jeano-Marco Vallé filmo „Laukinė“ (TV3, 16 d. 22 val.) veikėja melavo sau ilgai. Bet galiausiai, sugniuždyta narkotikų, nelaimingos santuokos ir motinos mirties, moteris 1995 m. nusprendė išsirengti viena į kelionę pėsčiomis iš Kalifornijos į Oregoną po aukščiausias Ramiojo vandenyno kalnagūbrio viršūnes atokiausiais šio gamtos draustinio („Pacific Crest Trail“) keliais. Cheryl Strayed šią nuo dvasinių žaizdų ją išgydžiusią keturių tūkstančių kilometrų kelionę aprašė knygoje, kuri ir tapo filmo pagrindu. Filme ją suvaidino kvailų blondinių vaidmenų iškankinta Reese Witherspoon, beje, tapusi ir filmo prodiusere. Viskas būtų gerai, nes tokios istorijos įkvepia žmones, bet režisierius iš visų jėgų stengiasi „įdaryti“ pasakojimą nežmoniškomis transcendentiškumo, psichologizmo ir literatūriško sentimentalumo dozėmis, o viską, kas pasakyta vaizdais ir žodžiais, dar paaiškina dainomis. Labai mėgstu Simoną su Garfunkeliu bei Leonardą Coheną, bet geriau jų klausytis atskirai.
Suprantu, kodėl režisieriai kuria filmus pagal tikras istorijas. Žiūrovai yra sentimentalūs, jiems patinka tikras melas, jie džiaugiasi, kai žmogus pagaliau atranda save, nes tikisi ir patys kada nors iškeliauti į tolimą kelionę, sutikti gyvenimo meilę, tapti panašios knygos ar filmo veikėjais.
Bet jei man reikėtų pasirinkti filmą pagal „tikrą istoriją“, tai būtų Olivier Assayaso „Karlosas Šakalas“ (LRT kultūra, 20 d. 22.10). Šio mini serialo veikėjas yra Ilichius Ramírezas Sánchezas – teroristas Carlosas, „kovotojas su Vakarų imperializmu ir žydų sionizmu“, nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo gyvenimą režisierius sudėjo į penkias su puse valandos, kad parodytų, kaip kairiųjų pažiūrų idealistas tapo teroristu. Šį Kuboje, Irake, Jordanijoje rengtą, su Palestinos išsivadavimo judėjimu susijusį ir vėliau Rytų vokiečių „Stasi“ dirbusį kovotoją „išgarsino“ 1975 m. Vienoje įvykdytas į OPEC pasitarimą susirinkusių ministrų pagrobimas bei dviejų policininkų nužudymas Paryžiuje. Kelis dešimtmečius Carloso buvo ieškoma visoje Europoje, kol 1994-aisiais jis sugautas Sudano sostinėje Chartume. Assayasui Carlosas tapo pretekstu papasakoti, kas atsitiko Europos kairiesiems, kaip idealistai tapo pragmatikais ir cinikais, mielai priimančiais pagalbą iš Sovietų Sąjungos ir svajojančiais apie miestų revoliuciją Europoje. Assayasui Carlosas yra gyva fantasmagorija. Jis manipuliatorius ir manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir jos auka. Režisierius ne tik filme tiksliai atkūrė visas Carloso „akcijas“, bet ir filmavo ten, kur jos vyko, – Prancūzijoje, Anglijoje, Sirijoje, Jordanijoje, Sudane, Vengrijoje. Gal todėl žiūrint „Karlosą Šakalą“ nepalieka jausmas, kad tai neįprastas dokumentinis filmas.
Jūsų – Jonas Ūbis
