Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Vandens forma“

Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of Water“, JAV, 2017) yra iš tų filmų, kurie skleidžiasi palaipsniui, tarsi vartytum jau perskaitytos knygos, kurią sunku atidėti į šalį, puslapius, ilgiau sustodamas ties viena eilute, iš naujo perskaitydamas pastraipą, gal net balsu ištardamas svarbią frazę. Kino salėje to nepavyks padaryti, tačiau vos pasibaigęs filmas verčia nuolat prie jo sugrįžti. Iš pradžių ir pati nustebau, nes „Vandens forma“ – iškart suprantama ir aiški: tai pasaka suaugusiems, nostalgiškas, bet kartu paprastas filmas apie meilę, apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški kiti, monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplinkui būtų „normalūs“. Juolab kad del Toro garsėja savo meile pabaisoms, kuri itin akivaizdi kitoje jo fantastiškoje pasakoje „Pano labirintas“. Panašiai kaip ir ankstesnę „Purpurinę kalvą“, režisierius „Vandens formą“ prigrūda detalių, minčių, užuominų, dainų, spalvų ir atspalvių. Tačiau šįkart tai atrodo labai asmeniška, akivaizdu, kad del Toro jaučiasi filmo autoriumi pačia senamadiškiausia to žodžio prasme. Gal todėl „Vandens forma“ sulaukė Venecijos „Auksinio liūto“ ir „Auksinio gaublio“ už režisūrą. Autoriai, ypač Holivude, dabar yra retenybė.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Serialo „Blakė“ („The Wire“) režisierius Davidas Simonas rengiasi ekranizuoti vieno didžiausių šių dienų JAV rašytojo Philipo Rotho romaną „Sąmokslas prieš Ameriką“ („The Plot Against America“). Tai bus šešių serijų miniserialas. 2004 m. pasirodžiusiame romane pasakojama alternatyvi JAV istorija: 1940 m. prezidento rinkimuose nugali garsusis lakūnas ir izoliacionizmo šalininkas Charlesas Lindberghas. Jam atėjus į valdžią šalyje suklesti antisemitizmas – prezidentas viešai kaltina žydus, esą šie nori įtraukti Ameriką į karą, ir sudaro taikos sutartį su Hitleriu. Filmo veikėjai – žydų šeima stebi, kaip naujojo prezidento ideologija pradeda griauti jų gyvenimą.

Artėja „Žiemos ekranai“

Sausio 25-ąją prasidės tradicinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį atidarys Érico Barbier filmas „Aušros pažadas“ („Promesse de l’aube“), sukurtas pagal Romaino Gary romaną, kurio veiksmas nukelia į amžiaus pradžios Vilnių. Filmą pristatys pats režisierius. Taip pat festivalyje svečiuosis kino fotografas André Perlsteinas (jo paroda vyks Prancūzų kultūros institute Vilniuje), filmų „Mila“ ir „Menininko portretas“ režisieriai Valérie Massadian ir Antoine’as Barraud, vienos seniausių pasaulyje kino mokyklų „La Fémis“ režisūros skyriaus vedėjas Brice’as Cauvinas. Visos „Žiemos ekranų“ programos nusipelno dėmesio, bet laiko stinga visiems ir visada, todėl „7md“ skaitytojams siūlome nepražiopsoti kelių prancūzų kūrėjų ir jų filmų, pasakojančių įsimintinas istorijas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šeštadienį įsijungęs televizorių iškart pamačiau Seimo tribūnoje stovinčią Nijolę Sadūnaitę, kuriai ką tik buvo įteikta Laisvės premija. Be reikalo Indrė Makaraitytė ir jos pirmadienio pašnekovas seimūnas Andrius Navickas aiškina, kad atsiimant Laisvės premiją Seime pasakyta Sadūnaitės kalba neįeis į istoriją. Tai, ką kalbėjo nusipelniusi sovietmečio disidentė ir vienuolė – vienas ryškiausių liudijimų, kad pas mus įsigali naujieji viduramžiai ir pagrindinis jų ženklas posttiesa. 2016 m. Oksfordo žodynas išrinko post-truth metų žodžiu. Šis terminas, pasak žodyno, susijęs arba apibūdina aplinkybes, kai objektyvūs faktai daro mažesnę įtaką viešosios nuomonės formavimui nei jausmai ar asmeniniai įsitikinimai. Iki šeštadienio ryto dar galvojau, kad posttiesa – privalomas JAV prezidento ar įvairių, ypač jaunų, interneto bendrijų atributas. Pasirodo, klydau. Ji pasiekė konservatyviausius Lietuvos sluoksnius, nes padėkos kalbą Garliavos skandalui skyrusi Sadūnaitė kaip objektyvius faktus pateikė būtent savo jausmus, įtarimus ar spėliones, o sausio 13-ąją prilygino Pakaunės patriotų „žygiams“. Prisidengdama Evangelijos citatomis ji aiškino apie skriaudą mergaitei, kurios esą gal net nėra tarp gyvųjų, ir kaip tikra klerikalų tradicijų tęsėja pamiršo užsiminti, kad kankine jos pavadinta mergaitė turėjo tėvą, nužudžiusį kelis žmones ir patį nužudytą, kad mergaitės teta iki šiol slapstosi Amerikoje.

Ilona Vitkauskaitė

Straipsnyje „Sight & Sound“ Johnas Berra supažindina su penkiomis ryškiausiomis Kinijos aktorėmis nuo Šanchajaus „aukso amžiaus“ iki šių dienų: Ruan Lingyu, Li Lili, Gong Li, Zhou Xun ir Zhao Tao. Pastaroji geriausiai žinoma iš vaidmenų, sukurtų Jia Zhangke filmuose. Kaip ir dauguma nacionalinių kino industrijų, Kinijos kinas garsėja savo aktorėmis, kurių ekrano tapatybės neatsiejamos nuo socialinės atmosferos ir įkūnija savo laiko žiūrovų fantazijas bei nerimą. Nors filmų gamyba Kinijoje buvo pradėta jau 1905 m., tikros kino žvaigždės iškilo tik 4-ajame dešimtmetyje. Kairiųjų judėjimui įgyjant pagreitį, aktorėms Ruan Lingyu, Li Lili, Lumin Lu, Yuan Meiyun, Chen Yumei ir Hu Die atsirado nemažai galimybių atsiskleisti socialiai angažuotuose filmuose. 1933-iųjų apklausoje, renkant populiariausią kino žvaigždę, Hu Die buvo išrinkta pirmąja „kino karaliene“, po metų surengtoje apklausoje jos titulą perėmė Chen Yumei. Tačiau dabar dėl vaidmens „Deivėje“ (1934) su šiuo laikotarpiu tapatinama Ruan Lingyu, o Li Lili geriausiai žinoma dėl bendradarbiavimo su režisieriumi Sun Yu (filmai „Sporto karalienė“, 1934, „Didysis kelias“, 1934). Kitų aktorių karjera, pavyzdžiui, Shangguan Yunzhu („Daugybė žibintų“, 1948, ir „Varnos ir žvirbliai“, 1949), apėmė tiek pirmąjį (4-asis dešimtmetis), tiek antrąjį (5-ojo dešimtmečio pabaiga) Kinijos kino „aukso amžių“. Prieš pat radonųjų pergalę sukurto Fei Mu filmo „Pavasaris mažame miestelyje“ (1948) pagrindas buvo intensyvi Wei Wei vaidyba: jos veikėja blaškosi tarp ištikimybės neįgaliam vyrui ir jausmų netikėtai pasirodžiusiai vaikystės meilei.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Ką gali ir ko negali pinigai? Kokios sumos verta žmogaus gyvybė? Ar už pinigus įmanoma nusipirkti meilę ir pagarbą? Panašius vertybinius ir moralinius klausimus Ridley’s Scottas netiesiogiai užduoda per visą filmą ir kartais prikišamai čia pat formuluoja atsakymą: pinigai – dar ne viskas, didelius darbus galima nuveikti iš meilės ir užsispyrimo.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Po ilgų derybų Leonardo DiCaprio sutiko vaidinti naujame Quentino Tarantino filme, kuris kol kas neturi pavadinimo. Režisierius nusprendė patikėti DiCaprio vaidmenį, į kurį pretendavo Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas.

Stellanas Skarsgårdas apie filmą „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“

Filmo „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ („Borg vs. McEnroe“, Danija, Suomija, Švedija, 2017) režisierius Janusas Metzas Pedersenas prisipažįsta: „Nesu teniso sirgalius, nors, aišku, žinojau šios dvikovos istoriją, jos ypatingą eigą. Tačiau kuo labiau gilinausi į scenarijų, tuo daugiau atradau personažuose psichologijos gelmių, tamsiosios žmogaus prigimties, kuri stulbina.“ Režisieriaus minima dvikova – tai garsusis Vimbldono finalas 1980-aisiais. Jame dalyvavo keturių prieš tai vykusių finalų nugalėtojas Bjornas Borgas ir jaunasis pretendentas Johnas McEnroe’jus. Susitikimas truko beveik penkias valandas, galiausiai nugalėtoju tapo Borgas. Po keliasdešimties metų sudėtingos tenisininkų asmenybės ir jų mūšis tapo pretekstu pasvarstyti klausimus, kuriuos sporte dažnai užstoja emocijos ir rezultatas. Pasak Metzo Pederseno, „karjeros pabaigoje Borgas užduodavo sau egzistencinius klausimus: „Ką čia veikiu? Kokią prasmę turi tai, ką darau?“ Abu sportininkai jautėsi vieniši, abu siekė sėkmės vidinio perdegimo kaina. Jie turėjo daug daugiau bendrumo, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.

Armando Ianucci apie „Stalino mirtį“

Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti britų režisieriaus Armando Iannucci politinė satyra „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, Prancūzija, D. Britanija, 2017). Pasaulinė filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Jis sukurtas prancūzų komikso apie politines intrigas po Stalino mirties motyvais. Komikso autoriai – Fabienas Nury ir Thierry Robinas. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Steve’as Buscemi (Nikita Chruščiovas), Olga Kurilenko (Marija Judina), Andrea Riseborough (Svetlana Stalina), Jasonas Isaacsas (Georgijus Žukovas), Rupertas Friendas (Vasilijus Stalinas), Jeffrey’is Tamboras (Georgijus Malenkovas), Michaelas Palinas (Viačeslavas Molotovas), Simonas Russellas Bealas (Lavrentijus Berija), Dermotas Crowley’s (Lazaris Kaganovičius), Adrianas McLoughlinas (Josifas Stalinas). Pateikiame interviu su režisieriumi, išspausdinto žurnale daily.afisha.ru, fragmentus.