Pagal užsienio žiniasklaidą
Rugsėjo 18 d. Paryžiuje mirė prancūzų rašytoja, aktorė, kinematografininkė Marceline Loridan-Ivens. Į kino istoriją ji įėjo savo monologu Jeano Roucho ir Edgaro Morino dokumentiniame filme „Vienos vasaros kronika“ („Chronique d’un été“, 1961) – vienu pirmųjų kine pasirodžiusių Holokausto liudijimų.
Loridan-Ivens gimė 1928 m. Epinalyje, kur gyveno nuo pogromų Lenkijoje 1919 m. pabėgę jos tėvai. Būdama penkiolikos, nacių kartu su tėvu ji buvo deportuota į Aušvicą (tuo pačiu transportu kaip ir Simone Veil), paskui kalėjo Bergen-Belsene ir Terezinštate, iš kurio buvo išvaduota 1945 m. Po karo ištekėjo už inžinieriaus Franciso Loridano, atliko sociologines apklausas, buvo susijusi su prancūzų kairiųjų intelektualų judėjimu, kur susipažino su filosofais Roland’u Barthes’u (spausdino mašinėle jo tekstus) ir Edgaru Morinu. Pastarasis supažindino Loridan-Ivens su antropologu Jeanu Rouchu ir pakvietė dalyvauti eksperimentinėje „Vienos vasaros kronikoje“, dabar vadinamoje pirmuoju kino judėjimo „Cinema-vérité“ filmu. Nuo tada Loridan-Ivens susiejo savo gyvenimą su kinu.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Rudens visada laukiu įsitempęs, nes prasideda kino festivalių sezonas ir tenka atidėti į šalį skubius darbus, geras knygas, ilgus pasivaikščiojimus su šuneliu Neries pakrantėmis.
Prasideda 18-asis Lenkų kino festivalis
Lenkų kino festivalis šiemet siūlo kelias programas. Pagrindinėje – pastarųjų metų filmai, pelnę pripažinimą ir Lenkijoje, ir už jos ribų.
Krėsle prie televizoriaus
Gitanas Nausėda nusprendė pergudrauti konkurentus – perkėlė televizijos „veidus“ į savo komandą. „Veidai“, tiesą sakant, nelimpa vienas prie kito: kas iš keliautojų klubo, kas iš dainų konkursų, o kas iš patarimų ar kulinarinių laidų. Jų uždavinys – patraukti žiūrovus, atitikti kiekvieno skonį.
43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio laureatai
Festivalio užsklanda šiemet buvo iškalbinga: didžiulės bangos svaido popierinį laivelį, bandantį išsilaikyti jūros paviršiuje ir nepaskęsti. Abiejų konkursinių Gdynės programų, pagrindinio konkurso ir „Kitokio žvilgsnio“, filmai liudijo kūrėjų drąsą ir pastangas išsaugoti tai, kas visada buvo svarbu lenkų kinui, – nepriklausomą nuo valdžios ar ideologijų dvasią.
Krėsle prie televizoriaus
Regis, LRT nori būti šventesnė už popiežių, todėl rugsėjo 22–23 dienomis popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje transliuos abu kanalai – LRT ir LRT Kultūra. Ir abu tą patį: 22 d. nuo 11.15, atvykimo į oro uostą, iki 20.25, 23 d. nuo 8.30, pasirengimo mišioms Kauno Santakos parke, iki 19.30.
Trumpos kino recenzijos
Reporteris Žakas (Vincent’as Lindonas), išgyvenantis skaudžią kolegos fotografo mirtį ir kaltinantis dėl jos save, pasamdomas Vatikano dvasininkų, kad ištirtų Bažnyčiai ramybės neduodantį įvykį – mažame Prancūzijos miestelyje jauna mergina Ana tvirtina, kad jai apsireiškė Mergelė Marija.
VDFF pristato Peterio Liechti retrospektyvą
„Filmas, laukiantis manęs studijoje, atrodo tūkstantį kartų tikresnis nei vaizdas pro ligoninės langą. Vaizdai pinasi, virsdami nauja meninio sumanymo vizija. Klausimas, ar pavyks palaikyti tempą.“ Tai Peterio Liechti įrašas dienoraštyje prieš mirtį 2014 m. kovą.
15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) pristato šveicarų eksperimentinio kino kūrėjo Peterio Liechti (1951–2014) retrospektyvą, kurioje – aštuoni dokumentiniai filmai ir instaliacija „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film“, 2016). Kalbamės su festivalio viešnia režisieriaus našle ir kūrybine partnere Jolanda Gsponer.
43-iasis kino festivalis
Rugsėjo 17 d. prasideda 43-iasis Gdynės kino festivalis. Žinau, kad nuskambės banaliai, bet tai tikra šventė visiems, kurie domisi lenkų kinu, jį mėgsta ir seka jo naujienas. Nepaisant pastaraisiais metais padažnėjusių slogių žinių apie politikų bandymus kištis į kino ir apskritai meno raidą, lenkų kinematografininkai kuria filmus, sulaukiančius didžiulio atgarsio ne tik tėvynėje.
Nauji filmai – „Pliusas“
Kas kartą žiūrėdama naują „pozityviausią“ ar dar kokiu kitu epitetu apibūdintą lietuvišką komediją galvoju, kad dugnas jau pasiektas, žemiau kristi neįmanoma, – kiekviena iš jų nustebina primityviu humoro jausmu, siužetu, aktorių iš sudegusio teatro vaidyba ir taip toliau, ir taip toliau.