Bangos ir ryžtas

Festivalio užsklanda šiemet buvo iškalbinga: didžiulės bangos svaido popierinį laivelį, bandantį išsilaikyti jūros paviršiuje ir nepaskęsti. Abiejų konkursinių Gdynės programų, pagrindinio konkurso ir „Kitokio žvilgsnio“, filmai liudijo kūrėjų drąsą ir pastangas išsaugoti tai, kas visada buvo svarbu lenkų kinui, – nepriklausomą nuo valdžios ar ideologijų dvasią. Dar nepasibaigus festivaliui, valdančiosios partijos politikai užsipuolė lenkų kinematografininkus, esą šie nėra patriotai ir pasisako prieš Lenkiją, o Wojciecho Smarzowskio filmą „Kleras“ („Kler“) valstybės valdoma televizija pavadino „dar viena ataka prieš Katalikų bažnyčią“. Kultūros ministerijos ir Lenkų kino meno instituto vadovai žada dideles permainas, tačiau kol kas lenkų kinas laikosi gerai, tai liudija kad ir kelių pagrindiniame konkurse rodytų filmų sėkmė Berlyno ir Kanų kino festivaliuose.

Nežinau, ar kas abejojo, kad pagrindinis Gdynės apdovanojimas „Auksiniai liūtai“ atiteks Paweło Pawlikowskio filmui „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“). Šis melancholiškas filmas pasižymi rafinuota kino kalba, juvelyrišku montažu (prizas Jarosławui Kamińskiui) ir garso takeliu (prizas Maciejui Pawłowskiui ir Mirosławui Makowskiui), meistriška vaidyba ir paprasta, bet jaudinančia meilės istorija, kurios fonas – pokario Europa. Kaip ir „Oskaru“ apdovanotoje „Idoje“, Pawlikowskis atsisako spalvotos juostos, tačiau Łukaszo Żalio kamera šįkart judresnė – ji seka paskui temperamentingą ir impulsyvią dainininkę Zulią (Joanna Kulig), nepaleidžia jos iš akių kaip ir kompozitorius Viktoras (Tomasz Kot). Viktoras – vienas iš liaudies ansamblio „Mazurek“, tapusio Liaudies Lenkijos meno „prekės ženklu“, kūrėjų.

„Mazurek“ stilius atpažįstamas iškart – tai garsusis „Mazowsze“, kurio šokėjai ir dainininkai taip pat vaidina „Šaltajame kare“. Panašių ansamblių buvo kiekvienoje sovietų lagerio šalyje. Jie turėjo demonstruoti pagarbą liaudies menui ir socialistinio realizmo principams. Tačiau Vakarų šalyse jie iki šiol atrodo tikra egzotika, o Pawlikowskis ją išnaudoja puikiai, paversdamas puošnius neva liaudiškus kostiumus ir spalvingus šokius ne tik skiriamuoju totalitarinės estetikos ženklu, bet ir ryškiu, įsimenančiu meilės istorijos fonu, o Zulios dainuojamą liaudies dainą – viso filmo leitmotyvu. Kartu Pawlikowskis rodo, kaip menas tampa ideologijos įrankiu, o menininkai verčiami tarnauti valdžiai. Deja, tai vėl aktualu.

„Šaltojo karo“ meilės dramos veikėjus skiria viskas – išsilavinimas, patirtis, temperamentas, tačiau jie atrodo pasmerkti vienas kitam, negali būti kartu, bet negali ir be vienas kito. Pawlikowskis rodo svarbiausius Zulios ir Viktoro susitikimus bei išsiskyrimus, kurie nukelia ir į 6-ojo dešimtmečio Paryžių, ir į buvusią Jugoslaviją, ir į padalytą Berlyną. Dar vienas „Šaltojo karo“ privalumas, kad jis žadina klasikinio kino, kai nespalvotas kadras buvo kupinas įvairių prasmių ir sugebėjo pasakyti labai daug, nostalgiją.

„Sidabriniai liūtai“ Filipo Bajono „Kamerdineriui“ („Kamerdyner“, filmas pelnė ir apdovanojimą už geriausią grimą) taip pat nenustebino, nes šio epinio, beveik penkis XX a. dešimtmečius apimančio filmo veiksmas rutuliojasi Gdynės apylinkėse, ten, kur ne vieną šimtmetį kartu gyveno lenkai, vokiečiai ir kašubai – tautinė mažuma, kurios kalba skamba ir filme. Pasakojimas sukasi aplink kašubės tarnaitės sūnaus Mateušo (Sebastian Fabijański), kurį rūmuose užaugino prūsų aristokratė Gerda fon Kraus (Anna Radwan), įtardama, kad tai jos vyro pavainikis sūnus, likimą. Suaugęs vaikinas pamilsta Gerdos ir grafo dukterį Maritą (Marianna Zydek). Bajonas jau filme „Magnatas“ rodė neišvengiamą kilmingos šeimos degradavimą. „Kamerdineryje“ jis taip ir nepasako, ar Mateušo ir Maritos meilė yra kraujomaiša, bet atvirai rodo, kad bet kokia meilė svarbiau už politinius kivirčus ir susidorojimus, griaunančius žmonių likimus. Vienas pagrindinių filmo veikėjų Mateušo krikštatėvis Bazilis (Janusz Gajos), nuoseklus kovotojas už kašubų teises ir kultūrą, taip pat tampa politinių susidorojimų auka – žūva per nacių surengtas masines kašubų žudynes 1943-iaisiais.

Nors akivaizdu, kad filmas – tik būsimo serialo santrumpa, dvi su puse valandos trunkantis „Kamerdineris“ kupinas įsimenančių peizažų, ilguose kadruose fiksuojamos grafų rūmų buities ir interjero detalės. Pasigedau nuoseklesnių gausių personažų portretų, ir ne todėl, kad filme beveik nėra stambių veikėjų planų, tačiau grafą vaidinantis Adamas Woronowiczius, apdovanotas už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį, įsimena ilgam. Woronowiczius sukūrė personažą, kuris kiekviename epizode atskeidžia vis kitas charakterio briaunas, nėra vienprasmiškas net tada, kai rodo neapykantą ar išdidumą.

Regis, šiemet pirmąkart Gdynėje žiuri skyrė specialiuosius prizus. Už „socialiai svarbią temą“ apdovanotas Wojciecho Smarzowskio „Kleras“, manau, tapo svarbiausiu šių metų Gdynės filmu. Jis taip pat gavo žurnalistų ir žiūrovų prizus bei apdovanojimą už geriausią scenografiją Jagnai Janickai. 

Kad Smarzowskis moka ir mėgsta provokuoti – ne naujiena. Jis tai daro nuo pat debiutinių „Vestuvių“, kuriose taikliai diagnozavo Lenkijos piliečių mentalitetą po 1989-ųjų. Smarzowskis pirmasis kine prabilo ir apie Voluinės tragediją, ir apie pokario siaubą Mozūruose („Rožė“). „Kleras“ – pirmas filmas, kuriame atvirai kalbama apie šių dienų Katalikų bažnyčią Lenkijoje, apie jos įtaką aukščiausiems politikams: milžinišką šventovę statantis ir turtais bei galia besimėgaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos) telefonu reikalauja, kad į mišias atvyktų šalies prezidentas su žmona. Kurija filme – tikras korupcijos lizdas: užsakymus čia laimi arkivyskupui artimi žmonės, kurie Liaudies Lenkijos laikais persekiojo kunigus. Vienas pagrindinių veikėjų kunigas Lisovskis (Jacek Braciak) šantažuoja net arkivyskupą, kad šis išleistų jį į Vatikaną. Lisovskis yra pedofilas. Tačiau tai išsiaiškinęs kunigas Kukula (Arkadiusz Jakubik), kuris pats vaikystėje buvo išnaudojamas kunigo, lieka neišgirstas net žiniasklaidos ir apimtas nevilties susidegina per mišias. Tik varganos parapijos kunigas, vis dažniau išgeriantis Trybusas (Robert Więckiewicz), sugeba išsaugoti sąžinę – jis meta kunigystę, kad būtų kartu su mylima moterimi (Joanna Kulig), kuri laukiasi jo kūdikio.

Filmo buklete išspausdintas toks „Klero“ kūrėjų pareiškimas: „Mūsų filmo tikslas nėra diskusija tikėjimo tema ar tikinčiųjų kritika. Tikėjimą laikome viena intymiausių kiekvieno žmogaus sferų. Tačiau norime kalbėti apie žmonių pozicijas ir veiksmus, kurie sukelia fundamentalų mūsų pasipriešinimą. Mūsų filmas – tai meninė vizija. Ji paremta daugybe tikrų įvykių, situacijų, vykusių kažkur ir kažkada. Tai jaudinanti, bet kartu ir tikra istorija.“

Pagrindinis filmo leitmotyvas – kunigų pedofilų skriauda. Į „Klerą“ vis įterpiami jų aukų prisiminimai. Smarzowskis „Klere“ – labiau publicistas nei menininkas, bet filmas neprimena publicistinio straipsnio, nes režisierius formuluoja teiginius, pasakodamas jaudinančias kunigų istorijas, pabrėždamas klero godumą ir prabangos troškimą, melą, girtuoklystę, susiliejimą su valdžia, abejingumą paprastiems tikintiesiems. „Klero“ ištarmė – aiški ir suprantama.

Kitu specialiuoju žiuri prizu „už autorinės pasaulio vizijos sukūrimą“ apdovanotas Mareko Koterskio filmas „7 jausmai“ („7 uczuć“). Kultinio kūrėjo statusą Lenkijoje pelnęs režisierius vėl rodo daugelio savo filmų alter ego Adamą Miaučinskį (Michał Koterski), tik šįkart žvelgia į jo vaikystę. Autorinės vizijos esmė – netikėtas sprendimas: vaikus (suaugusiuosius taip pat) filme vaidina garsios lenkų kino žvaigždės. Jos, regis, net nenori slėpti nuo žiūrovų, koks tai malonumas. Žiūrint į trumpas kelnes dėvinčius Andrzejų Chyrą ar Marciną Dorocińskį, su lėlėmis žaidžiančią Katarzyną Figurą, nuolat suole ranką keliančią Gabrielios Muskałos pirmūnę ar masines scenas mokyklos kieme, kur sumitę „vaikučiai“ mušasi, žaidžia klases ir kitokius gerokai primirštus žaidimus, salėje skambėjo audringas juokas. Tačiau filmas baigiasi mokyklos valytojos (Sonia Bohosiewicz) monologu, kuriame ji ragina tėvus įsiklausyti į vaikus, domėtis, ką jie daro, ko jie nori, būti su jais. Toks finalas pasirodė gana atvirai brechtiškas, bet filmui jis reikalingas, nes režisierius juoko siautulį sumanė norėdamas kuo aiškiau pasakyti, kad jausmus reikia ugdyti vaikystėje.

Prizas už geriausią režisūrą nustebino – juo apdovanotas Adrianas Panekas, sukūręs filmą „Vilkolakis“ („Wilkołak“). Tai pasakojimas apie iš nacių konclagerio išlaisvintus vaikus, kuriuos išgyventas siaubas pasiveja konclagerio sargų – vilkšunių pavidalu. Šunys puola žmones, žudo, apsiaučia namą, kuriame glaudžiasi vaikai. „Vilkolakis“ sumanytas kaip metafora apie išsivadavimą iš patirto skausmo, kuriamas pasitelkus siaubo filmo stilių – uždarą erdvę, tamsą, iš visur sklindantį pavojų, didėjančią įtampą. Bet būtent režisūra, nesugebėjimas dirbti su aktoriais vaikais man pasirodė filmo silpnybė. „Vilkolakis“ pelnė ir prizą už geriausią muziką – juo apdovanotas Antonis Komasa-Łazarkiewiczius, sukūręs ir „Kamerdinerio“ muziką. Suabejojau ir prizu už geriausią operatoriaus darbą Jacekui Podgórskiui, nufilmavusiam pretenzingą Bartoszo Konopkos filmą „Dievo kraujas“ („Krew Boga“). Šis prizas Podgórskiui atiteko ex aequo su Jakubu Kijowskiu, kuris buvo Agnieszkos Smoczyńskos filmo „Fuga“ operatorius. Smoczyńska apdovanota prizu už geriausią debiutą arba antrąjį filmą. Pasakojimas apie atmintį praradusią moterį, kuri grįžta į šeimą, nepriminė režiserės debiutinių „Šokių aikštelės dukterų“, beje, prieš kelerius metus pelniusių režisierei tą patį prizą.

Pawlikowskis neslepia, kad „Šaltojo karo“ personažų prototipai – jo tėvai. Už geriausią scenarijų apdovanotas Janas Jakubas Kolskis filme „Atleidimas“ („Ułaskawienie“, filmui atiteko ir prizas už geriausius kostiumus) pasakoja apie savo senelius, pokario metais keliaujančius per Pietų Lenkiją, kad pagaliau palaidotų sūnų partizaną, kurį nužudę saugumiečiai nepalieka ramybėje ir palaikų, nes kiekvienąkart nori įsitikinti, kad jis tikrai negyvas. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų panyri į magišką Kolskio pasaulį, pažįstamą iš ankstesnių jo kino pasakojimų apie Popieliavus ir kaimo keistuolius. „Atleidimą“ savaip įrėmina ironiškas autoriaus monologas, 16 mm juostoje filmuoti jo vaikiški prisiminimai apie tai, kaip senelis jį auklėjo patriotu, bet jo nedomino nei karo žygiai, nei senelio relikvijos.

Ironiškas prisiminimų tonas tik išryškina senelių dramą. Ilgoje kelionėje kris arklys, jie sutiks pabėgusį vokiečių belaisvį, banditaujančius ukrainiečių būrius, įvairius savus ir svetimus, bet svarbiausias bus abiejų tėvų bandymas susitaikyti su sūnaus žūtimi ir kaltės jausmu. Tėvas (Jan Jankowski) bent guodžiasi tuo, kad sūnus žuvo už tėvynės laisvę, tačiau motinai reikia ne sūnaus didvyrio, bet, kaip ji sako, sūnaus, kuris baigtų aukštąją, taptų vyru ir tėvu, dovanotų jai anūkų. Šis už geriausią moters vaidmenį apdovanotos Grażynos Błęckos-Kolskos monologas nuskamba beveik filmo pabaigoje, kai filmo herojė suvokia savo pastangų tragizmą. Antikinės tragedijos atšvaitas nutvieskia ne tik Błęckos-Kolskos meistriškai suvaidintą senelę (čia svarbus kiekvienas žvilgsnis, gestas, žodis), bet ir ją pačią, nes „Atleidimas“ – ir atsisveikinimas su vienintele Kolskių dukra, žuvusia per tragišką avariją.

Autobiografiškas ir Januszo Kondratiuko filmas „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“), kuriame jis pasakoja, kaip dvejus metus slaugė paralyžiuotą brolį – taip pat garsų lenkų režisierių Andrzejų Kondratiuką. Šis ironiškas ir kartu jautrus filmas – ne tik apie ligą, kuri sukelia pažeminimą ir skausmą, bet ir apie šeimą, kuri, nepaisant įvairiausių aplinkybių, nuostatų ar prisiminimų, išlieka svarbi ir nepakeičiama. Už geriausius antrojo plano vaidmenis apdovanoti Andžejų ir jo žmoną Igą suvaidinę Olgierdas Łukaszewiczius ir Aleksandra Konieczna.

Gdynė–Vilnius