Regis, LRT nori būti šventesnė už popiežių, todėl rugsėjo 22–23 dienomis popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje transliuos abu kanalai – LRT ir LRT Kultūra. Ir abu tą patį: 22 d. nuo 11.15, atvykimo į oro uostą, iki 20.25, 23 d. nuo 8.30, pasirengimo mišioms Kauno Santakos parke, iki 19.30. Kodėl reikia rodyti tą patį per abu kanalus, nesuprantu, bet pastaraisiais metais nesuprantu daug ko, kas vyksta šioje Marijos žemėje. Pavyzdžiui, kodėl Seimą nuo Petro Gražulio gėdos gina piliečiai, paskelbę internete parašų rinkimo akciją ir reikalaujantys, kad šis veidmainiškai ašarojantis gašlūnas, mizoginas, homofobas ir ignorantas nedirbtų Seimo Žmogaus teisių komitete. Kodėl Seimui nusispjaut į savo reputaciją, nesuprantu taip pat.
Kartais pagalvoju, kad nenorėčiau būti paaugliu šalyje, kurioje visais požiūriais susikompromitavę politikai (ir ne tik Gražulis) nuolat kalba apie vertybes, patriotizmą ir žada įvesti visuotinę karinę prievolę. Visa tai jau patyriau savo nedemokratiškos sovietinės jaunystės metais ir turiu pasakyti, kad apsimelavę veidmainiai valdžioje bei Vilniaus universiteto karinė katedra išugdė atsparumą bet kokioms ideologijoms ir norą priešintis smegenų plovimo operacijoms, net toms kilnioms katalikiškoms. Skepsis padeda išgyventi bet kokiomis sąlygomis, kaip ir vieninteliu inteligento ginklu dar Michelio Foucault įvardinta ironija.
Šį savaitgalį galima pasižiūrėti kelis filmus apie jautrius paauglius. Alice Rohrwacher filmo „Dangiškasis kūnas“ (LRT Kultūra, šįvakar, 21 d. 21.15) herojė trylikametė Marta kartu su mama ir seseria grįžta iš Šveicarijos į gimtąją Kalabriją. Italijoje Marta jaučiasi kaip užsienietė, ji priversta lankyti katechizacijos užsiėmimus ir ruoštis konfirmacijai. Tai turėtų pagreitinti jos integraciją, bet problemų tik daugėja.
„Dangiškasis kūnas“ (2011) – Alice Rohrwacher debiutinis filmas. Jame jau galima įžvelgti susiformavusį stilių ir siekį preciziškai kurti veikėjų psichologinius portretus. 2014 m. Kanuose parodyti „Stebuklai“ pelnė jai Didįjį žiuri prizą. Po šiemet Kanuose už geriausią scenarijų apdovanoto režisierės filmo „Laimingas kaip Lozorius“ (rudenį jį žada rodyti „Scanorama“) Rohrwacher laikoma viena svarbiausių jaunosios kartos kūrėjų. Ji gimė Toskanoje, italės ir vokiečio šeimoje, Turino universitete studijavo literatūrą ir filosofiją, vėliau baigė scenarijų rašymą Turino „Holden School“.
Rohrwacher, kaip, beje, ir keliems jauniems lietuvių režisieriams, padėjo šviesaus atminimo prodiuseris Karlas Baumgartneris. Rohrwacher prisimena: „Kai filmavau „Dangiškąjį kūną“, paklausiau jo, ar filmas patiks žmonėms, ar prabils į juos. Baumgartneris atsakė: „Nesi labai jau ypatinga. Negali galvoti, jog žmonės pernelyg kvaili, kad nesuprastų, ką nori jiems pasakyti. Negali kurti filmo galvodama tik apie tai, kiek daug žmonių tavimi patikės. Daryk tai, kas tau įdomu, o kadangi nesi ypatinga, be abejo, atsiras tokių, kuriems filmas patiks.“ Man tai buvo svarbi pamoka.“
Patricios Riggen 2012 m. filmo „Sunkus amžius“ (LRT, 22 d. 22.40) veikėja Greisė (Eva Mendes) yra vieniša motina, auginanti paauglę Ansiedad (Cierra Ramirez). Greisė taip panirusi į darbą, finansines sąskaitas ir romanus su netinkamais vyrais, ypač su vedusiu gydytoju Hartfordu (Matthew Modine), kad nesugeba skirti laiko dukteriai, o ši jaučiasi vieniša. Kai mokytoja (Patricia Arquette) klasėje pristato literatūros kūrinius apie brendimą, mergaitei kyla mintis imtis drastiškų žingsnių.
Jameso Heado televizijos filmo „Bučinys prie laužo“ (LRT, 23 d. 21.50) herojė – vieniša mama. Kad pagerintų santykius su paaugliu sūnumi, ji net išsirengia kartu su juo į vasaros stovyklą. Ten, žinoma, sutinka vienišą tėvą, kuris siekia pagerinti santykius su dukterimi. Jie įsimyli vienas kitą.
Hugo Gelino komedija „Dviese mes šeima“ (TV1, šįvakar, 21 d. 23.30) pasakoja apie Samuelį (Omar Sy), kuris mėgaujasi gyvenimo malonumais Žydrajame krante ir netikėtai sužino, kad turi vaiką: vienos nakties meilė jam įteikia kūdikį ir išvyksta į Londoną, Samuelis – jai iš paskos. „Dviese mes šeima“ – populiaraus meksikiečių filmo perdirbinys, tad tiesiog perpildytas melodramatiškų situacijų ir kraštutinių emocijų. Bet iš visų šių filmų apie brendimą, kuris neįmanomas be atsakomybės jausmo ir būtinybės pervertinti gyvenimo prioritetus, nepretenzingas „Dviese mes šeima“, ko gero, labiausiai patiks mėgstantiems ir mėgstančioms paverkti. Filmų sužadintos ašaros labai brangios.
Sinefilams šį savaitgalį taip pat pasisekė: 1972 m. pasirodęs Douglaso Trumbullo filmas „Tylus skrydis“ (LRT Kultūra, 22 d. 21.35) – iš tų, nepelnytai pamirštų.
Frimenas Lovelas (Bruce Dern) vienos kosmoso stoties šiltnamyje užsiima nykstančiomis augalų rūšimis, augina organines daržoves. Jo darbas turi padėti grąžinti Žemėje normalų gyvenimą, kurį sunaikino atominė katastrofa. Trys jo bendradarbiai tinginiauja, žaidžia pokerį ir svajoja greičiau grįžti namo. Vieną dieną Lovelas sužino, kad šiltnamiai bus sunaikinti, nes labiau apsimoka gaminti sintetinius produktus, o ne sugrąžinti augaliją į Žemę. Jis nusprendžia pasipriešinti valdžiai ir bet kokia kaina išsaugoti savo ekologinį rojų.
Trumbullas – vienas didžiųjų specialiųjų efektų meistrų, jo darbu galima žavėtis Stanley Kubricko filme „XXI a. kosminė odisėja“. Beje, kai kurias nepanaudotas idėjas Trumbullas įdėjo į „Tylų skrydį“. Be to, filme skamba hipių muzika, pavyzdžiui, Lietuvoje menkai žinomos Joanos Baez, kuri tais laikais, kai sukurtas šis filmas, buvo svarbesnė net už Bobą Dylaną, dainos. Iš mano hipiškos jaunystės liko nostalgija tiems laikams ir neblėstanti neapykanta dviveidystei. Kas liks tiems, kurie kviečia išnešti Gražulį?
Jūsų – Jonas Ūbis
