Filmai iš Europos vidurio

Lenkų kino festivalis šiemet siūlo kelias programas. Pagrindinėje – pastarųjų metų filmai, pelnę pripažinimą ir Lenkijoje, ir už jos ribų. Specialioji programa „Laisvės kinas“ supažindins su klasikiniais Andrzejaus Wajdos, Mareko Piwowskio, Wojciecho Marczewskio filmais, kurie dar kartą patvirtina, kad net cenzūros sąlygomis lenkų kinematografininkai sugebėjo sakyti tiesą. Vaikams skirtas Martos Karwowskos filmas „Maišalynė“ („Tarapaty“), jo autorė susitiks su mažaisiais žiūrovais. Taip pat festivalyje svečiuosis filmo „Planas B“ ir dokumentinio filmo apie Vilniaus hospisą „Čia gyvenama“ („Tu się żyje“) režisierė Kinga Dębska ir dokumentinio filmo „Solidarumas pagal moteris“ („Solidarność według kobiet“), kuris bus rodomas  programoje „Laisvės kinas“, autoriai Marta Dzido ir Piotras Śliwowskis. Festivalis vyks spalio 2–14 d. Vilniaus „Multikino“ ir „Pasakos“ kino teatruose bei „Skalvijos“ kino centre, taip pat Kaune, Mažeikiuose, Šalčininkuose, Ukmergėje.

Festivalį atidarys vienas originaliausių pastarųjų metų lenkų filmų – Normano Leto „Fotonas“ („Photon“). Pasitelkdamas animaciją ir naujausias technologijas, režisierius bando paaiškinti, ką mes žinome apie gyvybę ir evoliuciją, vaizduoja materijos atsiradimo procesą, svarsto, kaip atrodys žmogus, kurio kūno dalimi taps naujosios technologijos. „Fotonas“ nėra tradicinis  mokslo populiarinimo filmas, tai greičiau vizualinis kino  eksperimentas, pateikiantis įvairių teorijų apie tai, kaip funkcionuoja visata. Gidu po mokslo pasaulį tampa Andrzejaus Chyros vaidinamas mokslininkas, kuriame susiliejo Nobelio premijos laureatas Richardas Feynmanas ir garsus lenkų psichiatras Antonis Kępińskis. „Fotono“ aiškinamų problemų ratas didžiulis: bandoma atsakyti į klausimus, kaip atsiranda emocijos, priklausomybės, prievarta, kas iš tikrųjų vyksta smegenyse, ir į patį svarbiausią – ar tikrai mes patys renkamės ir sprendžiame.

Žvilgsnis į dabartį

Małgorzatos Szumowskos „Veidas“ („Twarz“) šiemet Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pelnė antrą pagal svarbą prizą. Filmo veiksmas nukelia į Lenkijos provinciją, kur gyvena Jacekas (Maciej Kosciuszkiewicz). Kaimas savo lėšomis stato didžiulę Jėzaus Kristaus statulą – Rio de Žaneiro globėjo kopiją, ir Jacekas savanoriauja šios milžiniškos betono skulptūros statyboje. Po nelaimingo atsitikimo jis stebuklingai lieka gyvas. Vaikinui persodinamas mirusio žmogaus veidas. Iš pradžių Jaceką visi palaiko – bažnyčioje renkami pinigai, televizija rodo apie jį laidas. Tačiau netrukus Jacekas pasijus svetimas, jį ims pravardžiuoti Snukiu, paliks ir sužadėtinė. „Veidas“ – atvirai publicistinis filmas. Szumowska nori suprasti, kas yra šiuolaikinė Lenkija.

Subtilaus Annos Jadowskos filmo „Laukinės rožės“ („Dzikie róże“) veikėja Eva (Marta Nieradkiewicz) jaučiasi labai vieniša – jos vyras Norvegijoje uždirba pinigus naujo namo statybai. Eva užsiima namais ir dviem vaikais. Norėdama pasijusti mylima, ji įsivelia į romaną su jaunu vaikinu ir pastoja. Kai vyras grįžta, Eva negali pasislėpti nuo paskalų ir įtarimų, tačiau jos lauks didesnis išbandymas, kai laukinių rožių plantacijoje dings dvejų metukų sūnus. „Laukines rožes“ kūrė beveik vienos moterys, kurios sugebėjo taikliai perteikti herojės būseną, kai ji subręsta būti laisva ir atsikratyti kaltės jausmo. Kartu tai ir filmas apie moterišką solidarumą.

Pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ apdovanoto debiutanto Piotro Domalewskio filmo „Tyli naktis“ („Cicha noc“) veiksmo vieta – taip pat kaimas. Kūčių vakarą į jį sugrįžta pagrindinis filmo herojus Adamas (Dawid Ogrodnik). Didelė šeima rengiasi iškilmingai vakarienei, bet net švenčių šurmulys neužgožia konflikto tarp Adamo ir jo brolio, mesti gerti bandančio šeimos tėvo (Arkadiusz Jakubik) ir nuolat abejojančios, ar tai pavyks, motinos. „Tylioje naktyje“ Domalewskis analizuoja, kaip paprastą lenkų šeimą paveikė masinė tapusi emigracija. Filme viskas atpažįstama – ir tradicinė mišrainė, ir popiežiaus portretas ant sienos. Aplinka atkuriama realistiškai ir kruopščiai, kad pabaigoje dar papildomai įgytų ir metaforišką skambesį.

Łukaszo Palkowskio filmo „Geriausias“ („Najlepszy“) personažas turi realų prototipą – tai triatlono „Double Ironman“ nugalėtojas Jerzy Górskis. Jaunasis filmo herojus (Jakub Gierszał) dienas ir naktis leidžia narkomanų landynėje kartu su pirmąją meile Gražina. Tragiška atomazga neišvengiama, vaikinas nuolat perdozuoja ir atsiduria ligoninėje. Kapstytis iš liūno jį skatina noras bendrauti su dukrele. Ježiui pavyksta tai, kas atrodė neįmanoma. Jis vyksta į JAV, laimi ne tik sporto varžybas, bet ir daug metų trukusią kovą su narkotikais.

Kingos Dębskos filme „Planas B“ („Plan B“) keturi didmiesčio gyventojai ieško gyvenimo pusiausvyros, susidūrę su milžiniška komunikacine katastrofa. Pagrindinius vaidmenis sukūrė populiarūs aktoriai Kinga Preis, Marcinas Dorocinskis, Edyta Olszówka ir Roma Gąsiorowska.

Didmiesčio gyventojai – ir keturių uždarymo filmo, Paweło Maślonos komedijos „Panikos ataka“ („Atak paniki“), novelių herojai, kuriems nutinka tai, ko nenorėtumėte pamatyti net baisiausiame sapne. Pavyzdžiui, skristi lėktuvu namo iš Turkijos kurorto, kai šalia – miręs žmogus, bet reikia apsimesti, kad nieko neatsitiko. Į tokias ir panašias paniką sukeliančias situacijas patenka filmo veikėjai, kuriuos vaidina puikūs aktoriai Arturas Żmijewskis, Dorota Segda, Magdalena Popławska.

Kasios Adamik filmas „Amokas“ („Amok“) paremtas tikra didžiulio atgarsio sulaukusia istorija. 2003 m. Krystianas Bala išleido romaną „Amok“, o po ketverių metų buvo nubaustas už žmogžudytę, kuri atitiko aprašytą jo romane. Bala iš pradžių prisipažino, bet paskui viską paneigė. Filmo režisierė gilinasi į rašytojo, kurį vaidina Maciejus Kosciuszkiewiczius, psichiką ir stebi jo katės ir pelės žaidimą su policininku Jaceku (Łukasz Simlat), maišydama realistines ir vizijų scenas.

Pokario metais Krokuvoje siautėjęs žudikas maniakas Władysławas Mazurkiewiczius tapo Krzysztofo Lango stilingo retro detektyvo „Miegok, širdele“ („Ach śpij kochanie“) veikėju. Teisme buvo įrodyta, kad jis nužudė šešis žmones, bet niekas neabejoja, kad aukų būta daugiau. Žudiką, kurį filme vaidina Andrzejus Chyra, į teisiamųjų suolą atvedė jaunas milicininkas idealistas Karskis (Tomasz Schuchardt), kurį išaugino saugumietis Olšovas (Bogusław Linda). Kad nugalėtų teisingumas, Karskis patirs daug nusivylimų ir net turės atsisakyti meilės nuostabiai moteriai (Karolina Gruszka).

Pagrindinėje programoje taip pat bus parodyti du istoriniai filmai. Denisą Delićių sukurti filmą „303 eskadrilė. Tikra istorija“ („Dywizjon 303. Historia prawdziwa“) įkvėpė Arkady Fiedlerio knyga apie lenkų pilotus, kurie Didžiosios Britanijos oro pajėgose kovėsi su naciais, dalyvavo mūšyje dėl Anglijos. Piotro Szkopiako filmo „Katynė. Paskutinis liudininkas“ („Katyń. Ostatni świadek“) veiksmas rutuliojasi pokario Anglijoje, kai britų žurnalistas išsiaiškina tiesą, kas iš tikrųjų atsitiko Katynėje, kur sovietai nužudė keliasdešimt tūkstančių lenkų karininkų.

Dialogas su praeitimi

Specialioji lenkų kino festivalio programa „Laisvės kinas“ pristato Andrzejaus Wajdos filmus „Kanalas“ („Kanał“, 1956) ir „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1976), Mareko Piwowskio „Reisą“ („Rejs“, 1970), Wojciecho Marczewskio „Pabėgimą iš „Laisvės“ kino teatro“ („Ucieczka z kina „Wolność“, 1990). Dialogas su praeitimi šiuose filmuose nepastebimai tampa diskusija apie dabartį.

1957 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas „Kanalas“ rodo dvi 1944-ųjų Varšuvos sukilimo pabaigos dienas. Supamas vokiečių, sukilėlių būrys mato vienintelę išeitį – nusileisti į kanalizacijos kanalus ir jais pasiekti centrinę miesto dalį, kurioje dar vyksta kovos. Rodydamas kanaluose atsidūrusius Armijos Krajovos kovotojus Wajda apnuogina šių žmonių tragediją ir jų pasirinkimo klausimą.

Filme „Žmogus iš marmuro“, pasitelkęs Krystynos Jandos vaidinamą jauną tiesos ieškotoją Agniešką, kuri nori kurti dokumentinį filmą apie garsų 6-ojo dešimtmečios pradžios darbo pirmūną Mateušą Birkutą (Jerzy Radziwiłowicz), Wajda demitologizuoja komunistinę pokario ideologiją. Rinkdama medžiagą apie būsimo filmo veikėją Agnieška sužino tiesą, galiausiai Birkuto paieškos atveda merginą į Gdansko laivų statyklą, kur po keliolikos metų ir prasidėjo „Solidarumas“.

Mareko Piwowskio komunistinės santvarkos satyra „Reisas“ – kultinis filmas, kurį atmintinai moka kelios lenkų žiūrovų kartos. Režisierius ir dramaturgas Januszas Głowackis iš studentiško kabareto tradicijos išaugusiame filme kritikuoja įvairias nelaisvės ir ideologinės priklausomybės formas. Į kelionę Vysla išsirengęs pramoginis „Reiso“ laivas – tai šalies metafora ar alegorija. Jo keleiviai reprezentuoja skirtingus Liaudies Lenkijos socialinius sluoksnius: čia plaukia darbininkai, inteligentai, mokslininkai, moksleiviai, pensininkai. Jie pasirengę paklusti kiekvienam norinčiajam jais manipuliuoti.

Wojciecho Marczewskio filmo „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ veikėjas cenzorius Rabkevičius (Janusz Gajos) vis giliau grimzta į nemigą ir jos sukeltą beprotybę. Jis nežino, kaip elgtis su filmu, kurio aktoriai atsisako meluoti kartu su personažais ir paskelbia streiką. Vienintelė išeitis – pabėgti į kitą realybę. Marczewskis nuosekliai trina realybės ir grotesko ribas ir tiksliai diagnozuoja filme rodomą laiką – karinę padėtį, įvestą po „Solidarumo“ pakilimo bangos.

Klasikinius specialiosios programos filmus papildys dokumentinė Martos Dzido ir Piotro Śliwowskio juosta „Solidarumas pagal moteris“ („Solidarność według kobiet“, 2014), pasakojanti apie moteris, kovojusias su komunizmu.

Parengė Ž. P.