Kinas
Rudens visada laukiu įsitempęs, nes prasideda kino festivalių sezonas ir tenka atidėti į šalį skubius darbus, geras knygas, ilgus pasivaikščiojimus su šuneliu Neries pakrantėmis. Festivalių daug, tad naujame „Kine“ galėsite apsiprasti su mintimi, kad gerų filmų vis dar pasitaiko. Jų bus Lenkų filmų festivalyje, kuris prasideda jau ateinančios savaitės pradžioje, – pagrindinės programos filmus žurnale pristato Santa Lingevičiūtė, retrospektyvą – Živilė Pipinytė. Paradoksas, bet kai kurie retrospektyvos filmai man net atrodo aktualesni už naujus. Kad ir Wojciecho Marczewskio „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ (1990), kurio veikėjas cenzorius privalo suvaldyti situaciją, kai nykaus lenkų filmo aktoriai sukyla prieš savo meluojančius, bet ideologiškai „teisingus“ personažus ir ekrane paskelbia streiką.
Taip pat kitą savaitę prasidėsiančio „Nepatogaus kino“ rengėjai pristato filmus, kurie skatins Lietuvos žiūrovus ne tik savarankiškai mąstyti (tai jiems, deja, ne visada pavyksta), bet ir ginti savo bei kitų žmonių teises. Festivalis rodys dokumentinius filmus, aiškinančius, kaip veikia propaganda. Ją kažkodėl visi pamiršo, nors kasdien susiduria internete ar televizoriuje. Be to, „Nepatogus kinas“ rodys šio dokumentinio kino sezono sensacijas, kad ir rumuno Radu Jude’s „Mirusią šalį“.
Lapkričio 8 d. prasidės „Scanorama“. Perskaitęs jos rengėjų parengtą festivalio pristatymą supratau, kad gyvenimas tą mėnesį tikrai nepalengvės, nes „Scanorama“ rodys filmus, kuriuos privalo pamatyti kiekvienas save gerbiantis sinefilas. Tai ne tik didžiųjų festivalių laureatai, bet ir savaip egzotiškos retrospektyvos, pavyzdžiui, islandų kino, ar Ingmaro Bergmano filmai, niekad nerodyti Lietuvoje. „Scanorama“ rodys ir Paweło Pawlikowskio „Šaltąjį karą“, kuris gegužę Kanuose apdovanotas už geriausią režisūrą, o praėjusį šeštadienį įvertintas Gdynės „Auksiniais liūtais“. Šį filmą sunku įsivaizduoti be aktorės Joannos Kulig, kurios portretą pabandė sukurti Pipinytė. Pristatydama „Iš arčiau“ vieną svarbiausių šių dienų vokiečių režisierių Christianą Petzoldą, Ilona Vitkauskaitė ne tik aptaria jo kūrybinę biografiją, bet ir gilinasi į itin originalų šio kūrėjo kino suvokimą, analizuoja jo eksperimentus su žanru ir laiku. Juos atskleidžia ir naujas filmas „Tranzitas“, kurį parodys taip pat „Scanorama“. Festivalio gerbėjus nustebins nauja specialioji programa, kurioje – išskirtiniai pastarųjų metų kinų filmai. Apie juos rašo Rūta Birštonaitė.
Festivalių rubriką papildo ir Mantės Valiūnaitės straipsnis apie neseniai pasibaigusį Venecijos kino festivalį bei Auksės Kancerevičiūtės pokalbis su režisieriumi Audriumi Stoniu, kuris sudarė retrospektyvinę lietuvių dokumentikos programą spalio pabaigoje prasidėsiančiam vienam seniausių Leipcigo dokumentinių filmų festivaliui.
Lietuvių filmų taip pat bus. Neringa Kažukauskaitė kalbina Giedrę Beinoriūtę. Jos pirmasis vaidybinis pilno metražo filmas „Kvėpavimas į marmurą“ nuo šio penktadienio pasirodo Lietuvos kino ekranuose. Ada Paukštytė klausinėjo Ramunę Kudzmanaitę, kurios dokumentinio filmo apie seseris Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ premjera įvyks jau spalį. Lukas Brašiškis straipsnyje „Netobulas kinas“ prisimena kelias istorijas iš šiųmetės kino stovyklos ir tvirtina, kad „Lietuvos žiūrovai jau pribrendo pažinčiai su eksperimentuojančiu, kokybės standartus laužančiu, nusistovėjusioms kino tendencijoms oponuojančiu kinu“. Prisipažinsiu, nustebau tai perskaitęs, nes buvau įsitikinęs, kad praėjo jau geri dešimt metų, kai lietuviškos pramoginės komedijos sulaužė bet kokius kokybės standartus.
„Kino teatro“ rubrikoje Dominykas Niaura recenzuoja Nabilo Ayoucho „Maroko istorijas“, Rimgailė Renevytė – Xavier Giannoli „Apsireiškimą“, Ieva Toleikytė – Samuelio Maozo „Fokstrotą“ , Gediminas Kukta – Claire Denis „Izabelę ir jos vyrus“. Prajuokino visada geru humoro jausmu pasižymintis Ramūnas Pronckus, „Namų kino“ rubrikoje pareiškęs, kad norėtų gyventi Lucos Guadagnino filmo „Vadink mane savo vardu“ pasaulyje. Dar jis rašo apie Franciso Lawrence’o „Raudoną žvirblį“, Davido Leitcho „Deadpool 2“ ir Baltasaro Kormákuro dramą „Kol dar neatėjo audra“, nors pastarosios niekam nepataria žiūrėti. Bet ką gali žinoti, gal būtent ji kada nors taps kultiniu filmu, kuris bus žiūrimas ir po pusės amžiaus, kaip atsitiko su Tatjanos Lioznovos serialu „Septyniolika pavasario akimirkų“, – jo poveikio homo sovieticus sielai paslaptis feljetone bando suprasti Pipinytė. Trumpai tariant, su naujojo „Kino“ autoriais galima ginčytis, jie tam tikrai seniai pribrendo.
Jūsų – Jonas Ūbis
