Laiko suvaržyta būtis

„Filmas, laukiantis manęs studijoje, atrodo tūkstantį kartų tikresnis nei vaizdas pro ligoninės langą. Vaizdai pinasi, virsdami nauja meninio sumanymo vizija. Klausimas, ar pavyks palaikyti tempą.“ Tai Peterio Liechti įrašas dienoraštyje prieš mirtį 2014 m. kovą.

15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) pristato šveicarų eksperimentinio kino kūrėjo Peterio Liechti (1951–2014) retrospektyvą, kurioje – aštuoni dokumentiniai filmai ir instaliacija „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film“, 2016). Kalbamės su festivalio viešnia režisieriaus našle ir kūrybine partnere Jolanda Gsponer.

Peteris Liechti vadinamas ryškiausiu, bet neįvertintu pastarųjų dviejų dešimtmečių Šveicarijos kino kūrėju. Kodėl?

Pritarčiau nuomonei, kad pagrindine tokios situacijos priežastimi tapo jo kritiškas balsas. Režisierių itin vertina kritikai, tačiau žiūrovams jo filmai atrodo pernelyg sudėtingi. Liechti siekė gelmės, nepateikdavo galutinių atsakymų, vertė mąstyti ir įsitraukti į kūrybos procesą. Filmams reikia pristatymo ir papildomų komentarų.

Filmuose ir tekstuose Liechti gilinasi į pamatines žmogiškosios būties temas, todėl, esu tuo tikra, niekada nepraras aktualumo pasauliniame kontekste. „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“ („Hans im Glück – Drei Versuche, das Rauchen loszuwerden“, 2003) ir „Tėvo sodas. Mano tėvų meilė“ („Vaters Garten – Die Liebe meiner Eltern“, 2013) kuria neįtikėtinai taiklų Šveicarijos portretą. Liechti apčiuopė šalies gyventojų, ypač rytinės Šveicarijos dalies, mentaliteto esmę ir peršoko savo laiką. Manau, kad eksperimentinė šių filmų struktūra šiandien turi daugiau galimybių būti tinkamai perskaityta.  

Kritikai pabrėžia, kad Liechti visą gyvenimą bandė išlaikyti pusiausvyrą tarp gimtosios šalies pragaro ir kino rojaus.

Šveicarijos visuomenė uždara ir konservatyvi, kartais provinciali. Nepaisant to, gimtoji šalis buvo neginčijama Liechti tapatybės dalis. Gimtasis kraštovaizdis stipriai formavo jo pasaulėvoką, o kūrybinis gyvenimas driekėsi nuo tėvų namų Sankt Galene iki Ciuricho, kuriame jis daug metų gyveno ir intensyviai dirbo. Liechti filmai visada glaudžiai siejosi su Šveicarija, kurioje jis galėjo dalintis savo mintimis ir įžvalgomis.

Kinas jam buvo aukščiausia meno forma ir gyvybiškai svarbi aplinka. Daugelyje savo filmų jis pabrėžė šveicarų konservatyvumą ir savimeilę. Vis dėlto sakinys apie gimtosios šalies pragarą jam būtų svetimas. Liechti buvo kritiškas, bet ne ciniškas. Jis labai mylėjo savo šalį ir jos žmones. Kritikavo norėdamas atkreipti dėmesį į visuomenės ydas ir megzti pokalbį. Provokavo juokdamasis ir braukdamas ašarą. 

Prieštaringumas būdingas visai Liechti kūrybai, paremtai juoko ir liūdesio, ironijos ir melancholijos, lengvumo ir rimties jungtimis.

Manau, prieštaringumas būdingas ne tik Liechti darbams, bet pirmiausia jo charakteriui. Peteris viską stebėjo mylinčiu žvilgsniu, sudėtingiausias temas išvaduodavo nuo slegiančio sunkumo. Visi jo filmai kalba apie pamatinius žmogiškosios būties klausimus, todėl net „Dedikacijos“ nėra kūrinys apie ligą. Peteriui buvo svarbu skverbtis gilyn, apčiuopti metaforiškas kasdienių įvykių ir objektų reikšmes. 

Viena pagrindinių Liechti gyvenimo ir kūrybos temų – savito balso paieškos. Kasryškiausiai žymėjo šį procesą?

Liechti buvo vienodai svarbu vaizdas, garsas ir tekstas. Jo filmuose šie elementai glaudžiai susiję ir yra lygiateisės sudedamosios dalys. Liechti nepaprastai vertino kino galimybę jungti skirtingas medijas, todėl kinas jam buvo aukščiausia meno forma.

Liechti – eksperimentatorius. Rašymas buvo jo kasdienybės dalis, ritualas, būdas suteikti mintims ir idėjoms struktūrą. Jis tvirtino, kad privalo rašyti norėdamas išsaugoti minčių elastingumą. Tekstas jam – būdas fiksuoti ir reflektuoti naujas kalbos formas. Visada buvau prisiekusi jo tekstų skaitytoja. Liechti gebėjo minimaliomis priemonėmis atskleisti reiškinio, situacijos, atmosferos esmę.

Menas ir literatūra stipriai formavo jo estetinį suvokimą, taip pat ir bendravimas su menininkais Romanu Signeriu bei Josephu Beuysu. Pirmajam dedikuotas eksperimentinis filmas „Vertikalus / horizontalus“ („Senkrecht / Waagrecht“, 1985) ir dokumentinė esė „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signers Koffer – Unterwegs mit Roman Signer“, 1996), kurioje reflektuojama autentiška kūrėjo būtis, kūrybinė bendrystė, daug dėmesio skiriama savito balso paieškoms. Menininkai provincialioje Rytų Šveicarijoje buvo labai stiprūs,  drąsiai eksperimentavo.

Mirtis – kita pamatinė Liechti kūrybos tema, įvariais rakursais plėtojama skirtinguose jo darbuose. Stebime ir ribinės žmogiškos patirties refleksiją, ir asmeninį bandymą suvokti savo laikinumą. Ši tema išgryninama vėlyvuosiuose kūriniuose – įspūdingoje esė apie mirtį „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („Das Summen der Insekten – Bericht einer Mumie, 2009) ir „Dedikacijose“ – paskutiniame filme, turėjusiame virsti gyvųjų pokalbiais su mirusiaisiais.

Mirtis ir laikinumas, ši laiko suvaržyta būtis, Liechti buvo labai svarbūs klausimai. Jis intensyviai mąstė apie tai savo dienoraštyje. Laikinumo tema jo kūryboje suformuluota dar „Signerio lagamine“, kuriame pabrėžiama, kad grožis trunka vos kelias sekundes. Manau, kad paskutiniais gyvenimo metais, sunkiai sirgdamas, Liechti pasiekė mirties temos gelmę.

Ir tęsė nesibaigiantį dialogą su skirtingais menininkais. Robertas Walseris, Vincentas van Goghas, Thomas Bernhardas, Romanas Signeris, Masahiko Shimada – pagrindiniai, bet ne vieninteliai pašnekovai iš gyvųjų ir mirusiųjų draugijos. Ar Liechti filmus galėtume žiūrėti kaip literatūros ir meno istorijos komentarą?

Žinoma. Liechti buvo didelis Walserio gerbėjas, rašytojo kūryba stipriai formavo jo pasaulėvoką. Jos atspindžių galime įžvelgti ne viename Liechti filme. Pirminis „Dedikacijų“ sumanymas buvo sukurti trijų dalių pokalbį su Walseriu, van Goghu ir nepažįstamu dinkų genties vadu iš Pietų Sudano. Deja, laikas buvo nepalankus šiam sumanymui įgyvendinti. Sužinojęs, kad sunkiai serga, Peteris nusprendė aktualizuoti savo akistatą su mirtimi.

Liechti skaudžiai išgyveno kultūros komercializaciją, atspindinčią visuomeninius procesus. Menas ir literatūra suformavo jo jautrų ir kritišką santykį su pasauliu, buvo neišsenkantis minčių ir įkvėpimo šaltinis. Liechti filmuose išsamiai apmąstomas kultūros vaidmuo kūrėjui ir meno istorijai.

Esate garsų pasaulio žmogus. Turėjote eksperimentinės muzikos studiją, rengėte šiuolaikinės muzikos koncertus, dirbote Ciuricho aukštajai menų mokyklai priklausančiame Kompiuterinės muzikos ir garso technologijų institute, konsultuojate eksperimentinės ir kino muzikos klausimais. Ar garso tema sutardavote su Liechti? Juk filmas „Šalin įpročius“ („Kick That Habit“, 1989) dažnai net pavadinamas klasikiniu muzikinio filmo pavyzdžiu, atskleidžiančiu garso genezę ir jo santykį su aplinka.

Jūsų tiesa, visą gyvenimą intensyviai dirbau eksperimentinės muzikos srityje. Su Liechti susipažinome kurdami filmą „Kertant Namibiją“ („Namibia Crossings“, 2004) – konsultavau jo kūrybinę grupę, dalyvavau filmavimo ir montažo darbuose. Mes panašiai suvokėme garsą, jo galimybės buvo neišsenkanti pokalbių tema.

Daugelyje Liechti filmų svarbus išorinės arba vidinės kelionės motyvas. Ar geografinis judėjimas buvo būtina judraus mąstymo sąlyga?

Manau, kad Liechti buvo svarbūs abu kelionės aspektai. Keliauti po Šveicariją jam reiškė geriau pažinti savo šaknis. Liechti apskritai buvo svarbu pažinti. Stiprų įspūdį jam padarė Afrika, tapusi pirmykščio pasaulio orumo ir dabarties prieštaringumo metafora. Skurdas ir žmonių sielvartas klestinčių žemynų akvaizdoje atvėrė neteisybės šerdį. Juodasis žemynas įvairiais pavidalais išnirdavo visuose vėlesniuose Liechti filmuose.

„Dedikacijas“ pristatote skirtingose šalyse. Kaip jų diktuojamą pokalbį sekasi tęsti kitoje kultūrinėje aplinkoje?

„Dedikacijos“ – ypatingas atvejis Liechti kūrybos kontekste. Filmuoti skaitymai ir knyga nekelia abejonių dėl autorystės, bet instaliacija ją paneigia. Žiūrovams, susipažinusiems su Liechti biografija, akivaizdu, kad trijų dalių kūrinys tikriausiai nėra jo sumanymas. Publika labai atvirai priima „Dedikacijas“ ir įsitraukia į pokalbį. Vis dėlto iki šiol labai norėčiau pamatyti, kaip atrodytų filmo originalas, jeigu jį būtų spėjęs pabaigti Liechti.       

Kalbino Lina Žukauskaitė