Mirė Marceline Loridan-Ivens
Rugsėjo 18 d. Paryžiuje mirė prancūzų rašytoja, aktorė, kinematografininkė Marceline Loridan-Ivens. Į kino istoriją ji įėjo savo monologu Jeano Roucho ir Edgaro Morino dokumentiniame filme „Vienos vasaros kronika“ („Chronique d’un été“, 1961) – vienu pirmųjų kine pasirodžiusių Holokausto liudijimų.
Loridan-Ivens gimė 1928 m. Epinalyje, kur gyveno nuo pogromų Lenkijoje 1919 m. pabėgę jos tėvai. Būdama penkiolikos, nacių kartu su tėvu ji buvo deportuota į Aušvicą (tuo pačiu transportu kaip ir Simone Veil), paskui kalėjo Bergen-Belsene ir Terezinštate, iš kurio buvo išvaduota 1945 m. Po karo ištekėjo už inžinieriaus Franciso Loridano, atliko sociologines apklausas, buvo susijusi su prancūzų kairiųjų intelektualų judėjimu, kur susipažino su filosofais Roland’u Barthes’u (spausdino mašinėle jo tekstus) ir Edgaru Morinu. Pastarasis supažindino Loridan-Ivens su antropologu Jeanu Rouchu ir pakvietė dalyvauti eksperimentinėje „Vienos vasaros kronikoje“, dabar vadinamoje pirmuoju kino judėjimo „Cinema-vérité“ filmu. Nuo tada Loridan-Ivens susiejo savo gyvenimą su kinu.
Kartu su antruoju vyru dokumentinio kino klasiku Jorisu Ivensu (1898–1989), už kurio ištekėjo 1963 m., Loridan-Ivens sukūrė ne vieną filmą apie Vietnamą ir Kiniją, tačiau 8-ajame dešimtmetyje patekę į diktatoriaus Mao Dzedongo žmonos nemalonę jie turėjo skubiai palikti Kiniją. Vėliau šiuos komunistinius režimus palaikančius filmus Loridan-Ivens pavadino naiviais ir melagingais. 2003 m. pasirodė jos vienintelis pilno metražo filmas „Beržynas“ („La Petite Prairie aux bouleaux“), kuriame ji atkūrė savo lagerio išgyvenimus, o pagrindinį vaidmenį atliko Anouk Aimée.
2015 m. parašytoje (kartu su Judith Perrignon) knygoje „Tu niekad nesugrįžai“ („Et tu n’es pas revenu“) Loridan-Ivens papasakojo apie jaunystės išgyvenimus, susitikimą su Aušvico pabaisa – daktaru Josefu Mengele. Paskutinėje knygoje „Meilė po to“ („L’Amour apres“, taip pat kartu su Perrignon, 2018) ji pratęsė pasakojimą ir aprašė atgautą laisvę, meilės atradimą, ilgą kelią į normalų gyvenimą.
Kandidatai į „Oskarą“ už geriausią ne anglų kalba sukurtą filmą
„Oskarų“ karšligė dar neprasidėjo, nors įvairios šalys jau pateikė savo kandidatus į geriausio ne anglų kalba sukurto filmo apdovanojimą. Lenkai nusprendė, kad jų šaliai atstovaus Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“), šiemet Kanuose pelnęs prizą už geriausią režisūrą, o rugsėjį Gdynėje – „Auksinius liūtus“ geriausiam vaidybiniam lenkų filmui. Kaip ir prieš kelerius metus „Oskaru“ apdovanota Pawlikawskio „Ida“, „Šaltasis karas“ – taip pat nespalvotas. Filme pasakojama meilės istorija apima kelis Lenkijos pokario dešimtmečius. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Joanna Kulig, Tomaszas Kotas, Borysas Szycas ir Agata Kulesza. Pasak kritikų, „Šaltasis karas“ gali pretenduoti ir į „Oskarus“ už geriausią moters vaidmenį bei operatoriaus darbą. Lietuviška filmo premjera įvyks „Scanoramoje“.
Prancūzija pristatė Emmanuelio Finkielio filmą „Memuarai apie skausmą“ („Le Douleur“). Tai dviejų autobiografinių Marguerite Duras apsakymų, kuriuose ji pasakoja apie tai, kaip ieškojo ir laukė sugrįžtant iš konclagerio Vokietijoje savo vyro rašytojo Robert’o Antelme’o, kurį už dalyvavimą Pasipriešinimo judėjime suėmė gestapas, ekranizacija. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Mélanie Thierry ir Benoît Magimelis. Filmą šiemet rodė „Kino pavasaris“.
Ukraina pristatė Sergejaus Loznicos filmą „Donbasas“ („Donbass“), kurio premjera įvyko šiemet Kanuose ir kuris apdovanotas programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizu už geriausią režisūrą. Tai vaidybinis filmas, bet jo pagrindu tapo dokumentinė medžiaga – mėgėjiški kadrai, nufilmuoti apsišaukėliškose Donecko ir Luhansko respublikose ir įdėti į „YouTube“ svetainę.
Rusija šiemet pristatė Konstantino Chabenskio režisūrinį debiutą „Sobiboras“ („Sobibor“), kuriame pasakojama apie sukilimą vokiečių konclageryje 1943 m. Jį organizavo Raudonosios armijos karininkas Aleksandras Pečerskis, kurį suvaidino pats Chabenskis. Filme vaidina daug lietuvių aktorių, jo operatorius – Ramūnas Greičius. Filmas rodytas Lietuvos kino teatruose.
„Oskarų“ nominantai bus paskelbti ateinančių metų sausį. Premijų teikimas numatytas vasario 24-ąją.
Borysas Szycas bus Piłsudskis
Lenkų režisierius Michałas Rosa kuria vaidybinį filmą apie Józefą Piłsudskį. Į jį įsikūnys Borysas Szycas. Filmas prasidės įvykiais, kai po caro traukinio užpuolimo Bezdonyse suimtas ir įkalintas Piłsudskis pradeda apsimesti bepročiu. Ligos simuliavimas pavyksta ir Piłsudskis atsiduria Peterburgo psichiatrijos ligonije. Iš ten jį 1901-aisiais išvaduoja Lenkų socialistų partijos nariai. Šis bravūriškas pabėgimas – vienas garsiausių istorijoje. „Piłsudskio“ veiksmas apims 1901–1914 m. laikotarpį, epiloge bus rodomi 1918-ieji, kai paskelbiama nepriklausoma Lenkijos valstybė. Filmo premjera numatyta ateinančių metų rudenį.
Parengė Ž. P.
