Kinas
Programoje „Kertant Europą“ festivalis pristato lenkų režisieriaus Januszo Kondratiuko filmą „Kaip šuo su kate“ („Jak pies z kotem“, Lenkija, 2018). Tai labai asmeniškas filmas, nes Kondratiukas pasakoja apie savo brolį, kurį slaugė kelerius metus, kai šis sunkiai susirgo. Pagrindiniai „Kaip šuo su kate“ veikėjai – pats filmo režisierius, jo brolis, taip pat kino kūrėjas, Lenkijoje vadinamas kultiniu režisieriumi, Andrzejus Kondratiukas ir jo žmona aktorė Iga Cembrzyńska. Juos filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, Olgierdas Łukaszewiczius, Aleksandra Konieczna, kuri įsiminė filme „Paskutinė šeima“. „Kaip šuo su kate“ kurtas abiejų brolių namuose, jame taip pat pasirodo filmo autoriaus vaikai, šunys, kaimynai ir tikra meška. Tačiau tai, kad žiūrovai negirdėjo apie brolius ar nematė jų filmų, visai netrukdo. „Kaip šuo su kate“ – universalus pasakojimas apie sudėtingą brolių meilę ir žmogaus laikinumą.
Pateikiame pokalbių su Januszu Kondratiuku, išspausdintų žurnaluose „Kino“ ir „Wysokie Obcasy“, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Rafałas Pawłowskis ir Krzysztofas Kwiatkowskis.
Kadaise sakėte, kad drama kuriama kaire ranka, bet komedija reikalauja matematinio preciziškumo. Kuria ranka kūrėte „Kaip šuo su kate“?
Abiem. Labiausiai galva, bet kad komediją kurti sunkiau – tikra tiesa. Nufilmuoti dramą daug paprasčiau. Tekstas parašytas, aktoriai geriau ar blogiau jį suvaidins, ir viskas. Kuriant komediją reikia turėti omenyje žiūrovų reakcijas. Režisierius privalo žinoti, kada žiūrovas turi susijaudinti, o kada nusijuokti. Svarbios pertraukos tarp žodžių, ilgesnės ar trumpesnės pauzės. Kažkas užduoda kvailą klausimą, kažkas kitas susimąsto, o po akimirkos pasigirsta dar kvailesnis arba juokingesnis atsakymas. Ir klausimas, ir atsakymas gali būti vienodai juokingi, bet jei atsakymas pasigirs iškart, tai net linksmi žmonės nenusijuoks, nes, pirma, neturės laiko pagalvoti, antra, atsakymo jie neužfiksuos ir, trečia, ne tik atsakymas, bet ir atsakančiojo susimąstymas sukelia žiūrovų juoką. Todėl svarbu pauzė. Tačiau ji negali būti pernelyg ilga, nes sukels nuobodulį. Vienų žiūrovų reakcija greita, kitų lėtesnė, tad to negali išmatuoti laikrodžiu, tai reikia jausti.
„Kaip šuo su kate“ galima pavadinti tragikomedija. Ar sunkiau ją buvo parašyti, ar režisuoti?
Vieni vartoja tragifarso sąvoką, dar kiti sako, kad filmas paprasčiausiai yra saldžiai kartus. Šiuo atveju režisuoti buvo sunkiau, nes neturėjau jokios išankstinės nuostatos, tezės, kurią turiu įgyvendinti filme. Viena vertus, toks formos amorfiškumas suteikia laisvės, kita vertus, gali nuvesti visai ne ten, kur norėjai. Tam tikros disciplinos išsaugojimas reikalauja maksimalaus visos filmavimo grupės atsidavimo. Taip pat ir aktorių. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje patyriau, kad žmonės taip susijaudintų. Buvo ir taip, kad po kai kurių scenų filmavimo grupės narių akyse pasirodė ašaros.
„Kaip šuo su kate“ pasakoja apie laiką, kai slaugėte po antro insulto paralyžiuotą brolį. Nenorėjote pakeisti personažų vardų?
Ir taip visi būtų žinoję, kieno tai istorija. Manęs klausia, kodėl filmavau mūsų namuose, užuot pastatęs dekoracijas. Bet aš visada maniau, kad norint kurti kiną, o ne mokyklinį rašinėlį, reikia pasakoti apie tai, ką gerai žinai. Tad kam turėčiau rengti maskaradą?
Kad ir tam, jog klausinėčiau Jus apie filmo veikėjus, o ne apie Jūsų su broliu santykius intymiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Manote, kad filmo kūrimą lydi žurnalistų baimė? Regis, dabartiniais laikais žmonės mielai apsinuogina ir už menkus pinigus, tad esu savo laikų didvyris. Jaučiu, kad filmu atsakiau į universalų poreikį. Beveik kiekvienas turėjo arba turės panašių problemų. Lengva pasakyti: „Andrzejus serga, užsiimkime juo“, bet kaip jį pajudinti, nesulaužant jam rankos? Kaip nutempti iki dušo? Paguldyti miegoti? Viso to reikia. Bet nėra jokios valstybės paramos. Niekam tai nerūpi.
Jūs rodote tą mokslą, nesibaigiančius bandymus irklaidas. Bet pirmiausia jausmus. Skausmą, kai artimas žmogus gęsta Jūsų akyse. Bejėgiškumą. Pyktį.
Ligonio slaugymas – tai ne seiliojimasis kaip amerikietiškuose filmuose. Prasideda konfliktai, esi priverstas nuolat kovoti su kitu žmogumi, jo užsispyrimu, jo ego. Reikia visame tame rasti sau vietą, kad gyvenimas netaptų karu. Padariau klaidų. Iš pradžių, kai Andrzejus prarasdavo protą, mokiau jį lyg koks mokytojūkštis: „Tai netiesa, tau vaidenasi, nieko panašaus nevyksta.“ Paskui supratau, kad reikia įeiti į tuos jo vaizdinius. Pasistengti treniruoti vaizduotę.
Ar sunku buvo atskirti, kada jis sako savo mintis, o kada kalba jo liga?
Kai pasakodavo, kad naktį atėjo meška ir suplėšė jo palutę, būdavo lengva. Bet kai sakydavo: „Kodėl visą gyvenimą manęs nekenti ir vakar uždarei rūsyje?“ – sunkiau. Neturiu rūsio, nieko jame nerakinau, bet visada galima įtarti, kad jausmai nuoširdūs, kad tie sakiniai atskleidžia kažkokią vidinę tiesą. Kartu žinojau ir kas vyksta manyje. Žiūrėjau į savo brolį, kuris klejodamas plaukia į alternatyvų pasaulį, ir jaučiau, kad daugiau nebegaliu. Kad kyla noras uždusinti jį pagalve.
Kad būtų lengviau Jums ar jam?
Būtent. Žinoma, galiausiai lieki su mintimi, kad pagaliau liovėsi kentėjęs. Žinote, ką? Mūsų pokalbis tampa kapiniškas. O mano filme žmonės ir juokiasi.
Nes filme daug šilumos ir humoro. „Kaip šuo su kate“ prasideda Kazachstane, dviejų berniukų arbūzų lauke vaizdais.
Tai pats pirmas mano prisiminimas. Grįžau prie jo, nes asocijuojasi su broliu. Tai buvo vienintelis laikas, kai jis tikrai manimi rūpinosi. Stovėjome tame lauke, buvo siaubingas badas, o už arbūzų vagystę grėsė mirties bausmė. Staiga danguje pasirodė lėktuvas ir pradėjo leistis vis žemiau. Nutūpė, pilotas iššoko, pasiėmė kelis arbūzus, įšoko į lėktuvą ir nuskrido.
Ar kalbėjotės su broliu apie praeitį?
Daug, kai jam grįždavo sąmonė. Taip atgavau gabalą šeimos istorijos. Jis gimė septyneriais metais anksčiau, tad daugiau prisiminė. Pinske tėvas buvo miškininkas, mama – mokytoja. Juos išvežė per pirmą vežimą. Senelis mirė dar traukinyje, o juos išmetė dykvietėje. Andrzejus įsiminė labai gražią taigą. Ten kaip tik bado nebuvo, Hitleris dar nebuvo užpuolęs SSRS. Tačiau juos kankino monotoniškas maistas – tik košė. Tremtiniai po sniegu rasdavo uogų, virė pušų žievės nuovirą. Pavasarį prasidėjo mašalų antplūdis. Todėl Sibire ir nėra ganyklų, nes gyvūnai neištveria. Žmonės turėjo ištverti.
Jūs gimėte Kazachstane. Ką prisimenate?
Tik tą sceną su arbūzais. Daugiau ir nereikia. Pakanka liudijimo, kad mane amnestavo kaip pilietį, kai buvau trejų. Užtat prisimenu sugrįžimą į Lenkiją. Mėnesį beldėmės traukiniais. Moterys važiavo suplyšusiais vatinukais, nešvarios ir utėlėtos. Maskvoje gavome Lenkijos ambasados paramą. Žinote, ką padarė beprotės prieškario poniutės? Nusipirko už tą paramą skrybėlaites su vualiu. Taip ir atvykome į Varšuvą. Bet nenoriu apie tai kalbėti – be reikalo susijaudinu. Kenkia sveikatai. Nežinau, ar lėmė karo patirtis, bet brolio charakteris buvo visiškai kitoks nei mano. Jis tapo despotu, tironu ir aukštos klasės narcizu, ir čia jam labai padėjo grožis. Jis buvo gražuolis, sportiškas, gabus. Man taip nepasisekė. Laukiau jo pagyrimų, bet jis negirdavo. Visada kritikuodavo.
Girdėjau, kad Olgierdas Łukaszewiczius ilgai nenorėjo priimti Jūsų siūlymo. Jis nematė savęs vaidinančio Andrzejų.
Tačiau aš neįsivaizdavau nieko kito. Mano brolis iki pabaigos išsaugojo aštrų protą. Jis kalbėjo preciziškai dėliodamas sakinius ne iš pagarbos pašnekovui, bet kad suteiktų tam, ką sako, stilių. Suteiktų įdomią literatūrinę konstrukciją. Isakas Babelis rašė: „Gerai padėtas taškas įeina giliau į širdį nei Toledo plieno kinžalas.“ Ir Andrzejus labai tuo rūpinosi. Tad man reikėjo aktoriaus, kuris gebėtų suvaidinti tokį Andrzejų. Bet... Būsiu truputį kiaulė, tačiau ką darysi. Aktoriai dažnai mėgsta gana linksmą gyvenimo būdą ir, deja, tai atsispindi jų veide. Akys žiūri, bet neaišku, ką mato, dažniausiai savo atspindį veidrodyje. Olgierdo žvilgsnis išraiškingas, jo kalba taisyklinga, matyti pagarba pašnekovui. Be to, jis žavus žmogus. Sako, kad po keturiasdešimties žmogus veidu moka už visą savo gyvenimą.
O kaip pasirenkamas aktorius savo paties vaidmeniui?
Tai bjaurus dalykas. Bet aš ne tiek ieškojau savęs, kiek rekonstravau brolį. Turėjau būti pilkas žmogelis, kad būtų matyti aiškus skirtumas tarp tų dviejų personažų. Tad Robertui Więckiewicziui teko ypač sunkus uždavinys, nes jis žinojo, kad iš jo vagia vaidmenį: sublizgėti ekrane tuo, kad esi beprotis ar girtuoklis, lengviau nei suvaidinti kažką, kas nėra itin spalvingas ir beprotis.
Iš pradžių norėjote, kad Iga Cembrzyńska vaidintų save.
Tai nepavyko. Jos prisiminimai buvo pernelyg gyvi, pernelyg skausmingi. Juos su broliu siejo tokia, kaip vokiečiai sako, Hassliebe – meilės ir neapykantos mišinys. Jie gyveno dviese idealioje homeostazėje, daugiau pasaulio jiems visiškai nereikėjo. Nufilmavome net aktorių bandymus su Iga, bet kiekvienas jos dialogas baigdavosi ašaromis. Nenorėjau kurti filmo apie mirtį, norėjau tik apie gyvenimą. Todėl pasirinkau Aleksandrą Konieczną. Ji suvaidino Igą nuostabiai.
Vienoje filmo scenoje žurnalistė kreipiasi į Jus, bet pavadina Andrzejumi. Ar tokių klaidų dažnai nutikdavo?
Man tai nuolatinis žaidimo elementas. Įdomu, kad dažniau mano filmai priskiriami Andrzejui, o ne jo filmai man.
Visą gyvenimą vyresnio brolio šešėlyje... Bet, ko gero, taip ir turėjo būti, jei jo pėdomis nusekėte į kino mokyklą.
Ne jo pėdomis. Andrzejus, ko gero, net nežinojo, kad ten stoju. Bet tikrai jokiu būdu manęs neįkalbinėjo ir nepadėjo. Padariau tai dėl gražių merginų, kurios sukiojosi aplink kinematografininkus. Norėjau, kad ir apie mane sukiotųsi. Galima sakyti, kad tapau režisieriumi iš snobizmo ir kvailumo.
Parodėte filme brolybės, sudėtingo, bet stipraus ryšio jėgą.
Rūpinausi Andrzejumi ne todėl, kad jį mylėjau ar nemylėjau. Paėmiau jį į savo namus iš pareigos jausmo, kad paprasčiausiai taip reikia. Nepalieki giminaičio, brolio, kad mirtų vienas.
Ar Jums atmintyje liko pokalbiai su broliu?
Žinoma. Pamenu, paklausiau, ar ko norėtų, o jis mestelėjo: „Jaunystės ir sveikatos.“ Jis sakė, kad anoje pusėje sužinos, kam visa tai, ir duos ženklą. Kažkas tada įsiterpė: „O jei kitos pusės nėra?“ Jis atsakė: „Tai dar geriau.“ „Kaip šuo su kate“ – ne pasakojimas apie mirtį. Tai filmas apie artimus žmones, kurie neišsikalbėjo iki galo. Mano tėvas svajojo apie kelionę į Paryžių, norėjau jam padovanoti. Bet iš pradžių buvo komunistai, paskui karinė padėtis, galų gale jis jau nebeturėjo jėgų. Paskui išsiskyrė mūsų su broliu keliai. Gal šis filmas man tapo tokiu pokalbiu, kuriam mums su tėvu ir broliu neužteko gyvenimo? Kita vertus, o kam, po paraliais, tada turime amžinybę?
