7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie politikos mirtį ir negražų meną

Įspūdžiai iš Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 36 (1273), 2018-11-09
Kinas
„Aš turėjau svajonę“
„Aš turėjau svajonę“

Šių metų Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis („DOK Leipzig“) dar kartą įrodė, kad problemų dėl tapatybės neturi ir tęsia politiškai angažuoto dokumentinio kino festivalio tradiciją. Spaudos pranešimuose festivalio organizatoriai pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir tai, kad istorija kartoja save. Taip pat ir festivalio siekį užčiuopti politines tendencijas Vokietijoje, visoje Europoje bei už jos ribų. Žinoma, lyčių lygybės ir reprezentacijos klausimas taip pat buvo paliestas. Festivalio direktorė Leena Pasanen atidarymo kalboje džiaugėsi įvestos lyčių kvotos rezultatais: net šešis iš devynių Vokietijos filmų konkursinėje programoje sukūrė moterys. Gal todėl nenustebino žiuri sprendimas pagrindinį prizą „Auksinį balandį“ įteikti italės Claudios Tosi filmui „Aš turėjau svajonę“ („Avevo un sogno“), pasakojančiam apie dvi Italijos politikes idealistes ir politinį šalies pastarojo dešimtmečio klimatą.

 

Galiu tik sutikti su „Aš turėjau svajonę“ pradžioje girdimu Tosi teiginiu, kad politika lemia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Norėtume to ar ne. Taip pat režisierė filme aiškiai sako, kad gyvename pavojingais laikais, kai politiką keičia iškreiptas ir nerimą keliantis populistinis šou. Savo herojes, centro kairiųjų Demokratų partijos atstoves ir bičiules Manuelą ir Danielą, režisierė filmavo dešimt metų – nuo 2008 m. rinkimų kampanijos ir feministinio judėjimo prieš ilgametį ministrą pirmininką Silvio Berlusconi pradžios iki 2018 m. rinkimų, per kuriuos populistinis euroskeptiškas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas surinko balsų daugumą. Pradžioje vedamos draugystės ir politinės aistros, galiausiai filmo herojės tampa privilegijuotos politikų kastos atstovėmis: Manuela – parlamento nare, Daniela – Modenos provincijos tarybos nare. Moterys nori pakeisti savo šalį, tačiau joms tenka susidurti su proziška tikrove – rinkėjų abejingumu, biurokratija, moterims nepalankia politine aplinka, populizmo, nacionalizmo ir euroskepticizmo iškilimu. Ir net užimdamos aukštus politinius postus jos, regis, mažai ką gali pakeisti.

 

Rodydama politikių kasdienybę, jų pokalbius, susitikimus su rinkėjais ir partijos debatus Tosi atskleidžia kintantį šalies politinį peizažą nuo konsoliduotos kovos su berluskonizmu, kurį Daniela įvardija kaip ekstremalų oportunizmą, iki dešiniųjų pergalės pastaruosiuose rinkimuose. Pasak vienos iš herojų, dabar nepatenkintas burbėjimas virto nacionalistiniais, antiimigraciniais pareiškimais bei ataka prieš demokratines institucijas. Kartu herojės susiduria su stiprėjančiu beprasmybės ir bejėgiškumo jausmu. Paskutiniuose filmo kadruose tai verčia jas baimintis dėl Europos politikos dabarties ir kalbėti apie politikos mirtį apskritai.

 

„Aš turėjau svajonę“ nepavadinsi estetiškai pretenzingu filmu, čia nėra nei mąslių, meniškų kadrų, nei dramatiškos muzikos ar kitų „fanfarų“. Filmą rėmina pradžios ir pabaigos kadrai, kuriuose Manuela ir Daniela žiūri Tosi nufilmuotą dokumentinę medžiagą, rodoma jų gyva reakcija ir komentarai. Taip filmui suteikiama dabarties perspektyva. Akivaizdu, režisierei svarbu kuo aiškiau pateikti Italijos politinį kontekstą, sudėlioti reikšminius akcentus, neleidžiant žiūrovui visiškai paklysti politinėse dešimtmečio (!) peripetijose. Taip pat atskleisti savo herojes, jų politines pažiūras, ryžtą bei atsidavimą.

 

Vis dėlto mano asmeninis festivalio favoritas – šveicaro Hercli Bundi filmas „Eisenbergeris – menas turi būti gražus, sako varlė musei“ („Eisenberger – Kunst muss schön sein, sagt der Frosch zur Fliege“), net nepatekęs į konkursinę programą. Bundi filmas – tai austrų menininko Christiano Eisenbergerio, kuris perkopęs ketvirtą dešimtmetį jau yra sukūręs daugiau nei 45 tūkstančius darbų, portretas. Žinoma, filmo režisierius nesibodi „užgriebti“ ir fundamentalesnių klausimų: kas yra menas, kas nustato jo vertę, ką reiškia būti menininku? Todėl  jis kalbina ne tik Eisenbergerį, rodo jo kūrybos procesą (viena komiškiausių scenų, kai Eisenbergeris žiūri į savo ką tik nutapytą paveikslą ir nustebęs sako „na, taip“ arba aiškina, kad paveikslų pasirašinėjimas užima daugiau laiko nei tapyba), bet ir meno kuratorius, agentus, muziejų direktorius, kolegas menininkus, kolekcininkus bei šiaip gerbėjus. Atsakymai kartais gali būti komiški, nes, pavyzdžiui, perdėtai sofistikuota meno institucijų atstovų kalba tiesiog paradoksaliai nedera su Eisenbergerio „na, taip“ ir kone chuliganiška laikysena. Tačiau Bundi tikrai nekuria parodijos, jis sugeba išlaikyti pagarbią distanciją, net atvirą simpatiją Eisenbergeriui ir kartu nebijo pasijuokti iš šiuolaikinio meno.

 

Eisenbergeris – paradoksali asmenybė. Jis sako nežinantis, kas yra menas, arba kad „menas yra tik socialinis pretekstas“, tačiau kaip Sizifas nesiliauja dirbti. Jis išbandė viską – gatvės, gamtos meną, skulptūrą, fotografiją, tapybą etc. Eisenbergerio studija prikimšta paveikslų ir kitų kūrinių, o kiekvieną dieną jam gimsta vis naujos idėjos. Jis visiškas darboholikas, dirba kaip pamišęs, o kartu atrodo, kad taip bando pabėgti nuo egzistencinių klausimų ir kasdienybės, gal net ne pabėgti, nes darbas jam padeda išgyventi. Kaip ir mums visiems?

 

Filme galime matyti ne vieną komišką situaciją. Pavyzdžiui, vyskupas Hermannas Glettleris įsigijo vieną iš Eisenbergerio kūrinių – varlę, prikaltą prie kryžiaus, kad „patrauktų“ jį iš plačiosios publikos regos lauko. Vyskupas pateikia tikrai išsamią kūrinio analizę, kurios galėtų pavydėti ne vienas meno kritikas. Nors kūrinys jam ir patinka, Glettleris jaučia poreikį atlikti savotišką cenzūros gestą. Klasikinis atvejis, parodantis, kad meną vis dar suprantame kaip kažką žalinga, kas kelia pavojų ir kartu yra šventa (tereikia pasiklausyti vieno muziejaus direktoriaus paprastam mirtingajam sunkiai suprantamos kalbos). Tad režisieriui, kuris filme, regis, „užsimaskuoja“ vaikiškais klausimais ir žaismingu tonu, pavyksta ne tik sukurti gyvą ir įtraukiantį menininko portretą, bet ir užčiuopti šiuolaikinio meno ir jo rinkos paradoksus, vis dar gajus, senus kaip istorija stereotipus bei sampratas apie meną ir tai, ką reiškia būti (ne)menininku.

„Aš turėjau svajonę“
„Aš turėjau svajonę“
„Eisenbergeris – menas turi būti gražus, sako varlė musei“
„Eisenbergeris – menas turi būti gražus, sako varlė musei“