7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didžių asmenybių portretų vėrinys

Pokalbis su Olesia Fokina

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 37 (1274), 2018-11-16
Kinas
„Žavingo žmogaus gyvenimas“
„Žavingo žmogaus gyvenimas“

Spalio pabaigoje Vilniuje lankėsi dokumentinio kino režisierė Olesia Fokina. Į Lietuvą ji atlydėjo savo juostą „Žavingo žmogaus gyvenimas“ („Žizn obajatelnogo čeloveka“, 2017) apie vieną ryškiausių „atlydžio“ kino asmenybių Genadijų Špalikovą. Pagal jo scenarijus sukurti filmai „Iljičiaus užkarda“ (rež. Marlen Chucijev, 1964), „Aš vaikštau po Maskvą“ (rež. Georgij Danelija, 1963) ir kt. Vienintelė jo paties režisuota juosta „Ilgas laimingas gyvenimas“ (1966) yra nuostabus autorinio kino pavyzdys. „Žavingo žmogaus gyvenimas“ pelnė du nacionalinius apdovanojimus „Niką“ ir „Auksinis erelį“ už geriausią nevaidybinį filmą. Kiti O. Fokinos filmai – taip pat ryškių, nepaprastų asmenybių portretai. Tai rašytojai Borisas Pasternakas, Tonino Guerra, Aleksandras Solženicynas, teatro režisierius Anatolijus Efrosas, aktorius Olegas Basilašvilis, filosofas Merabas Mamardašvilis. Daugelis šių filmų įvertinti festivalių prizais bei nominacijomis.

 

Beveik visi Jūsų filmai apie išskirtines, didžias asmenybes. Kodėl?

Taip susiklostė. Kai baigiau Aukštuosius kino režisūros kursus ir pamažu ėmė ryškėti tolesnis kūrybos kelias, supratau, kad mane domina, kas yra homo sapiens, kokie jo patys aukščiausi  pasireiškimai. Stengiuosi kurti filmus apie tai, kas šviesaus ir gražaus, o ne tamsaus, yra žmoguje. Man rodos, šiuolaikiniame pasaulyje to labai trūksta – pasakoti apie tai, kas gera, o ne baisu žmoguje. Apie baisybes kasdien pranešama per žinias.

 

Toks Jūsų požiūris ryškus filme apie Genadijų Špalikovą. Kituose filmuose apie jį būdavo pabrėžiamas jo dramatiškas gyvenimas, tragiškas likimas. Jūsų filmas pilnas šviesos ir džiaugsmo.

Taip, jo gyvenimas labai tragiškas, bet jis paliko tiek šviesos savo darbuose, kad ji vis dar šviečia ir „įkrauna“ žmones. Tie jauni žmonės, kurie kartu su manimi filme plaukė laiveliu Špalikovo kūrybos ir biografijos maršrutais, buvo tiesiog pavergti jo asmenybės ir kūrybos šviesos, grožio. Kad žmogus kažkuriuo momentu neišlaiko – jau kita istorija. Ne visiems užtenka jėgų susitvarkyti ir su savo tamsiąja puse, ir su aplinkybėmis. Nors kito mano filmo herojus filosofas Merabas Mamardašvilis tvirtino, kad negalima kaltinti aplinkos, viskas yra pačiame žmoguje.

Mano filmai – tarsi geriausių pasaulio žmonių portretų vėrinys. Norėjau padaryti taip, kad jie  sietųsi vienas su kitu. Kartais pavykdavo. Dažniau ne. Bet kad ir kaip būtų, visi mano herojai yra svarbūs žmonės, pateikiantys poelgio, savęs įtvirtinimo pavyzdžių. Tai didieji žmonės.

 

Bet didieji žmonės irgi tėra žmonės, turintys silpnybių ir visai negirtinų savybių. Ką su tuo darote savo filmuose?

Taip, todėl kiekvienas susitikimas su tokiais žmonėmis, jų gyvenimo istorijomis yra išbandymas ir režisieriui, ir herojui, jei jis, žinoma, dar gyvas. Kai kurie mano filmai yra apie jau išėjusius. Teisti – ne mano reikalas, tačiau kurdamas autorinį kiną režisierius vis dėlto pateikia savo požiūrį ir vertinimą. Juk renkiesi vienus faktus, laiškus, vaizdus, o ne kitus. Pabrėži, kas tau svarbu ir įdomu. Jei jau herojų nėra gyvų, jie negali apsiginti kovodami su autoriumi. O su tais, kurie gyvi, kartais būna labai rimtų susirėmimų.

 

Tačiau aš niekada nekuriu savo filmų iš „geltonosios“ informacijos pusės. Yra dalykų, apie kuriuos negalima nekalbėti, antraip iki galo neatskleisi herojaus asmenybės. Pavyzdžiui, Irina Antonova, A. Puškino muziejaus Maskvoje direktorė, kuriai jau 97 metai. Ji tikra geležinė ledi, labai kietas žmogus. Jos nuopelnai muziejui ir šaliai didžiuliai. Matyt, tik su tokiu charakteriu buvo galima įgyvendinti didelius uždavinius. Bet filmuojant filmą apie ją „Aš seniai einu tiesia linija“ („Irina Antonova. Ja davno idu po priamoi“, 2012) ji ne kartą elgėsi taip, kad tik laikykis... Ji turi savo liniją, žino, ką reikia daryti, ir daro. Dažnai aplinkinių žmonių net nepastebi. Ir tada galvoji, ką nori parodyti filme. Kad Antonova žiežula, besityčiojanti iš žmonių, ar kad Antonova – žmogus, žinantis savo tikslą, siekiantis jo, o visa kita svarbu tiek, kiek gali padėti ar sutrukdyti jos šiandienos planams. Todėl filme rodau ją tokią, kokia gali nušveisti nuo stalo popierius, sviesti į veidą saldainius iš Vokietijos atvykusiam svečiui, turinčiam didelių ketinimų, ir t.t. Tiesiog ji tokia yra. Tą matyti ekrane jai gali nepatikti, bet filme taip atskleidžiamas jos charakteris, asmenybės kibirkštys. O paskui matome, kad ji dirba taip, jog gali surengti aukščiausio lygio parodas. Dažnai konfliktuoju su savo herojais, bet būna, kad su kai kuriais išlieka šilti, draugiški santykiai. Taip buvo su kompozitoriumi Eduardu Artemjevu, su animacijos režisieriumi Jurijumi Noršteinu, kuris puikiai suprato, kad nekursiu paradinio, švelnaus, japonišku teptuku tapyto jo portreto.

 

Žinant jo filmus atrodo, kad japonišku teptuku nutapytas portretas jam patiktų.

Jis sakė: „Olesia, jūs padarėte ne pamaloninantį portretą, bet sukūrėte tikrą filmą.“ Man tai didžiausias komplimentas. Pastebėjau – kuo iškilesnis žmogus, kuo didesnė asmenybė, tuo labiau jis nelenda į kito žmogaus darbą, pagarbiai žiūri į kitą. Man tai svarbu. Juk iš esmės šis filmų ciklas yra apie pagarbą žmogui. Mano nuostabūs herojai supranta, kad išjausta dvasia, kaip kad sako Noršteinas, verta būti meno faktu. Šiaip kine pateikiama informacija  – neišjausta, neišgyventa, todėl neįdomi.

 

Visi Jūsų filmai sudaro vieną ciklą?

Taip, tai 25 portretų ciklas „Žmogus visiems laikams“ („Čelovek na vse vremena“). Visi filmai, išskyrus dvi sudėtingo likimo juostas apie Josifą Brodskį ir Aleksandrą Solženicyną, buvo rodomi svarbiausių šalies televizijų. Tai didelė sėkmė, nes šie „neformatiniai“ filmai jau aštunti metai kartą ar net du per metus, tegul ir vėlų vakarą, pasiekia milžinišką auditoriją.

 

Kodėl nepasirodė filmas apie Brodskį?

Šis filmas skirtas jo draugystei su Tomaševskių šeima. Peterburge gyvenęs Borisas Tomaševskis buvo žinomas literatūros tyrinėtojas, Puškino kūrybos specialistas. Jo žmona, taip pat literatūros tyrinėtoja, Irina Tomaševskaja dirbo su Solženicynu, tyrinėjo romano „Tykusis Donas“ autorystę, neigė, kad romaną parašė Michailas Šolochovas. Šios nuostabios poros aš nebesutikau, jie abu mirę, tačiau kurdama filmą apie Solženicyną susipažinau su jų dukra Zoja. Ji tikras įvairių liudijimų ir istorijų lobynas – nuo vaikystės pažinojo visą rusų literatūros, meno žiedą. Daugelis iš jų buvo Tomaševskių kaimynai.

 

Taip atsirado filmas „Angelo paštas“ („Angelo-počta“, 2007). Brodskis taip vadino savo susirašinėjimą su Tomaševskių šeima, ant voko buvo toks jo sukurtas antspaudas. Angelu jis vadino Zojos dukterį Nastią, kurią nuo mažens labai mylėjo. Išvykęs į tremtį, o vėliau – jau iš JAV Brodskis rašė laiškus ir Nastiai, ir visai jos šeimai. Šio bendravimo istorija, apimanti ne tik Tomaševskių šeimą, bet ir Aną Achmatovą, Sviatoslavą Richterį, virto dviejų serijų filmu. Tai pagarbos duoklė  rusų inteligentijai, nes tokių santykių jau beveik neberasi šiuolaikiniame pasaulyje, ne tik Rusijoje. Tokios unikalios santykių intonacijos. Filmas apie tai, kaip jie išgyveno savo traumas, sunkiausias tragedijas, džiaugsmus, kaip kartu švęsdavo.

 

„Angelo paštas“ turėjo būti parodytas per Kultūros kanalą, bet Brodskio atminimo fondas neleido filmo rodyti. Buvo pasakyta, kad nors laiškai priklauso Tomaševskių šeimai, juose esantys tekstai ir piešiniai yra Brodskio fondo nuosavybė. Dėl tokio teisinio kazuso filmo kelias į ekranus buvo sustabdytas. Tai absurdas, bet, deja… Šis fondas neleidžia publikuoti, tarkime, savo atsiminimuose ar kitur jokio Brodskio laiškelio, raštelio, piešinio ant servetėlės. Gal taip saugoma, kad nebūtų paskelbta gausybė jo laiškų, skirtų mylimajai Marinai Basmanovai. Šis fondas gina šeimos interesus, bet elgiasi tarsi cerberis.

 

Kaip renkatės filmų herojus?

Įvairiai. Pavyzdžiui, viename festivalyje sutikau rašytojo Konstantino Paustovskio vaikus, kurie man papasakojo apie Lidiją Delektorskają ir pasiūlė kurti filmą apie ją. Mane sudomino jos tragiškas likimas. Delektorskaja buvo Henri Matisse’o mūza, modelis, jo dešinioji ranka. Jie susipažino Nicoje, kai ji ieškojo darbo ir autobuso stotelėje pamatė skelbimą, kad dailininkas ieško modelio. Neįtikėtino kilnumo moteris. Kai Matisse’as mire, ji visus turėtus jo darbus atidavė A. Puškino muziejui ir Ermitažui. Sau nepasiliko nieko, paskutiniais gyvenimo metais skurdo, net badavo. Prarado norą gyventi ir nusižudė Paryžiuje.

 

Per pokalbį vis paminime A. Puškino muziejų. Priežastis dar kartą jį paminėti būtų jūsų filmas „Mano rankoje tik saujelė pelenų“ („V mojei ruke liš gorstka pepla“, 2017) apie poetę Mariną Cvetajevą, kurios tėvas tą muziejų ir sukūrė. 

Apie Cvetajevą tiek prirašyta ir prikalbėta, kad ieškoti ko nors naujo labai sunku. Iš visos perskaitytos medžiagos mano užčiuoptas „raktas“ – Cvetajeva gyveno nemeilėje. Jos tėvai vienas kito nemylėjo. Tėvas mylėjo pirmą žmoną, mama – kitą vyrą. Mama buvo atsidavusi muzikai, tėvas – muziejui. Poetė gavo puikų išsilavinimą, bet meilės, šilumos šeimoje nebuvo. Tas nemeilės šešėlis krito ant viso jos gyvenimo. Ji turėjo meilės trūkumo kompleksą. Cvetajeva patyrė daug meilės istorijų, santykių, kuriuos pati kūrė, imitavo, provokavo ir t.t. Tai buvo lyg stichinė nelaimė – meilės paieškos, nors savo vyrą Sergejų Efroną ji savaip mylėjo. Kai jis grįžo į SSRS, Cvetajevai Paryžiuje niekas rankos nebepadavė. Visi žinojo, kad jis NKVD agentas. Poetė pateko į vienatvės ir skurdo gniaužtus, nebeturėjo pasirinkimo. Pasibaigė ir jos meilės žygių „atsargos“. O jai nuolat reikėjo „ugnies“. Tad mano filmo apie ją „raktas“ – ši niekada nenumaldyta meilės aistra, tragiškas meilės troškulys.

 

Kaip atsiribojate nuo tų stiprių asmenybių poveikio, kaip pereinate prie kito žmogaus ir likimo, kitos epochos, kai baigiate filmą?

Tai labai jautrus klausimas. Kai filmas pasirodo ekrane, mane pasiekia žiūrovų reakcijos banga. Kurį laiką gyvenu tuo. O paskui – baisios tuštumos laikotarpis. Tada stengiuosi tiesiog daug vaikščioti, nueinu ilgus atstumus. Stengiuosi skaityti geras knygas. Ir kažkaip savaime atsiranda naujas filmo herojus, pradedu sukti naują siūlelį ir ta žiojėjusi tuštuma užsipildo.

 

Siaubingas tarpsnis buvo po filmo apie Solženicyną „Išrinktasis“ („Izbrannik“, 1998), nes  susiklostė dramatiška situacija. Filmo herojai nenorėjo, kad jis pasirodytų, nepriėmė mano vizijos. Daug vaikštinėjau senomis Maskvos gatvelėmis. Kartą nuklydau prie Nikolajaus Burdenkos neurochirurgijos instituto ir sutikau direktorių Aleksandrą Konovalovą. Jis didis chirurgas, mokslininkas. Pradėjau vaikščioti į tą institutą, domėtis jo gyvenimu ir sudėtingas instituto pasaulis tapo atgaiva. Labai keista. Kalbėjausi su senais gydytojais ir taip pamažu ėmiau rinkti medžiagą naujam filmui „Aleksandras Konovalovas. Žmogus, kuris gelbėja“ („Aleksandr Konovalov. Čelovek, kotoryj spasajet“, 2014).

 

Kuris herojus Jus pačią labiausiai paveikė, daugiausiai išmokė?

Negaliu išskirti vieno. Bet gydytojas Konovalovas… Negaliu be ašarų į jį žiūrėti. Tikslus, subtilus, dėmesingas. Filmuodami mes su juo išgyvenome daug situacijų ir išsaugojome labai šiltus santykius. Kai matai didžią asmenybę, tiesiog fiziškai ją jauti. Tas žmogus – pasaulinio garso neurochirurgas, jis neišvažiavo iš savo šalies, nors ne kartą buvo kviečiamas į svabiausius  medicinos centrus. Jis vaikšto be apsaugos, prie jo gatvėje gali prieiti bet kas. Jis pavargęs, svyruodamas iš nuovargio po kelių smegenų operacijų išeina iš instuto, jį griebia už rankos koks atvykėlis iš Krasnojarsko krašto. Konovalovas pastato portfelį, užsideda akinius ir pradeda gatvėje žiūrėti jam rodomas nuotraukas, tyrimų duomenis... Pati tai ne kartą mačiau savo akimis. Tai, kaip jis elgiasi su žmonėmis, – aukščiau visko.

 

Iš kur visa tai šaknys, išsilavinimas, auklėjimas?

Manau, tai Dievo malonė. Žinoma, ir auklėjimas, tėvai, išsilavinimas, didžiulė saviaukla. Lydinys visko. Vieno atsakymo ir nėra. 

 

Gal ir Lietuvoje rasite savo filmams herojų?

Mylėjau Lietuvą nuo mažens. Dažnai atvažiuodavau į Druskininkus. Žaviuosi jūsų nuostabiais fotografais – Stanislovu Fleriu, Antanu Sutkumi, Vitu Luckumi. 

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

„Žavingo žmogaus gyvenimas“
„Žavingo žmogaus gyvenimas“
Genadijus Špalikovas
Genadijus Špalikovas